vandeñs ėmyklà, vandenvietės hidrotechninis statinys su įrenginiais vandeniui iš vandens šaltinio (upės, ežero, tvenkinio, požeminio baseino) imti ir tiekti į vandentakį vandentiekio, drėkinimo, energetikos, laivybos, žuvininkystės reikmėms. Vandens šaltinio vandens ištekliai turi būti pakankami, kad vandens paėmimas iš jo nepakenktų ekologinei sistemai, o komunaliniam (geriamajam) vandentiekiui skirto žaliojo vandens juslinius, cheminius, mikrobiologinius rodiklius reglamentuoja Lietuvos higienos norma. Geriamajam vandentiekiui tinkamiausias yra požeminis vanduo, tik kai jo nepakanka – naudojamas paviršinis vanduo arba požeminio vandens atsargos papildomos infiltracijos būdu įrengiant atvirus (infiltraciniai baseinai ir dirbtiniai bei gamtiniai reljefo pažemėjimai) ir uždarus (vandenį sugeriantys gręžiniai, galerijos, šachtiniai šuliniai) dirbtinės infiltracijos įrenginius. Vanduo iš vandens šaltinio tiesiogiai imamas per vandens ėmyklos įrenginį – vandens imtuvą. Jis turi grotas ir sietus, kuriais atskiriamos stambios priemaišos, t. p. ledus ir ižą sulaikančius įtaisus. Vanduo iš vandens ėmyklos teka pats (savitakė vandens ėmykla) arba tiekiamas siurbliais. Paviršinio vandens ėmykla būna neužtvankinė ir užtvankinė, atvira ir uždara.
Dažniausiai įrengiamos atvirosios neužtvankinės vienažiotės vandens ėmyklos (turi kanalą su sutvirtinta įtekėjimo dalimi), daugiažiotės (turi kelias žiotis, trumpais kanalais sujungtas su pagrindiniu kanalu), pentininės (vienažiotė vandens ėmykla, nuo kurios žiočių upės vagoje prieš jos tėkmę supiltas įstrižas pylimas, nukreipiantis vandenį į kanalą), kaušinės (turi platų 1 arba 2 trumpais kanalais su upe sujungtą baseiną, kuriame vandens tėkmė sulėtėja, nusėda nešmenys). Iš žiotinių vandens ėmyklų vanduo dažniausiai tiekiamas drėkinimui, iš kaušinių – vandentiekiui. Uždarosios neužtvankinės vandens ėmyklos daugiausia naudojamos vandentiekio reikmėms, pvz., vaginės vandens ėmyklos vandens imtuvai yra upėje, o vandens surinkimo šulinys su siurbline – krante, krantinės vandens ėmyklos – ir vandens imtuvas, ir vandens surinkimo šulinys su siubline – krante. Užtvankinės vandens ėmyklos įrengiamos tada, kai telkinio vandens lygis yra žemas ir jį reikia pakelti, kad vanduo patektų į vandens ėmyklą, kai reikia sukaupti vandens atsargų vandeninguoju laikotarpiu, kai hidrotechninis mazgas statomas dar ir kitoms reikmėms.
kaušinės vandens ėmyklos schema: 1 – vandens tiekimo kanalas, 2 – vandens imtuvas, 3 – baseinas, 4 – jungiamasis kanalas, 5 – upė
Jos dažniausiai atviros, užtvankos neaukštos (iki 10 m). Kai užtvanka aukšta, o tvenkinys gilus, įrengiama uždaroji giluminė vandens ėmykla (vanduo imamas vamzdiniu slėginiu vandentakiu, įtaisytu užtvankos masyve, arba tuneliu). Požeminiam vandeniui imti įrengiami kaptažai. Paprasčiausias jų yra šachtinis šulinys. Kai vandeningasis sluoksnis yra ne giliau kaip 8 m, tinka horizontalioji vandens ėmykla (ant nelaidaus sluoksnio su nuolydžiu klojamos drenos iš skylėtųjų gelžbetoninių, plastikinių vamzdžių ir užpilamos žvyru; vanduo iš drenų suteka į didelio skersmens surenkamąjį šulinį, iš kurio išsiurbiamas siurbliais). Panašiai įrengiama ir spindulinė vandens ėmykla – drenos aplink surenkamąjį šulinį išdėstomos spindulio kryptimi; tinka imti vandenį iš 15–30 m gylio. Daugiausia požeminis vanduo imamas iš gręžinių.
-vandens imtuvas