vandeñs gẽrinimas, vandenruošà, technologiniai procesai, keičiantys vandens ėmykloje paimto žaliojo vandens fizikinius, cheminius, mikrobiologinius rodiklius iki reikalaujamų, kuriuos reglamentuoja geriamojo vandens kokybės dokumentai (Lietuvoje – Lietuvos higienos normos). Žaliasis vanduo dažniausiai būna drumstas, spalvotas, turi kenksmingų mikroorganizmų, nepageidaujamų cheminių elementų ir junginių. Vandentiekio sistemos įrenginiai (vandens ruošykla), kuriuose gerinamas (skaidrinamas, dezinfekuojamas, jei reikia, minkštinamas, šalinama geležis, įvairios druskos, dujos) žaliasis vanduo, statomi vandenvietėje. Požeminis vanduo dažniausiai būna švarus, jį užtenka dezinfekuoti, kartais pakeisti kai kurias chemines savybes. Labiausiai gerintinas yra paviršinis vanduo. Nuo stambių nešmenų jis apsivalo košdamasis pro vandens imtuve įrengtas grotas ir plokščiuosius (akutės 2–5 mm) arba juostinius (akutės 0,3–2 mm) sietus. Nelabai drumstas vanduo skaidrinamas be reagentų (leidžiamas pro lėtąjį filtrą, kuriame vanduo filtruojamas 0,5 m/h greičiu). Labai drumstas vanduo skaidrinamas su reagentais: iš vandens imtuvo siurbliais tiekiamas į maišytuvą, kuriame maišomas su reagentais (aliuminio sulfato arba trivalentės geležies chlorido hidratu, kalkių pienu, flokuliantais); reakcijos kameroje išbūna 6–30 min. Dauguma susidariusių dribsnių atskiriami nusodintuve, likę sulaikomi greitajame filtre (filtravimosi greitis 5–12 m/h). Toliau vanduo skaidrėja skaidrintuve lėtai (0,7–1,2 mm/s greičiu) filtruodamasis iš apačios į viršų pro 2–2,5 m storio įkrovą. Planktonas šalinamas mikrofiltru (akutės apie 40 µm), organinės medžiagos suardomos aktyviuoju chloru. Geriamasis vanduo dezinfekuojamas (naikinami patologiniai mikroorganizmai) dažniausiai veikiant chloru (įmaišoma iki 3 mg/l aktyviojo chloro), ozonu, švitinant ultravioletiniais spinduliais. Kiti dezinfekavimo būdai: veikiama stipriais oksidatoriais (jodu, bromu, kalio permanganatu, vandenilio peroksidu), sidabro, platinos ir kitų metalų jonais, ultragarsu, aukšta temperatūra (virinama). Prireikus keisti vandens chemines savybes naudojami specialūs įrenginiai. Geležis šalinama daugiausia aeruojant (dvivalentė geležis oksiduojama iki trivalentės), nuosėdos išskiriamos filtruojant vandenį pro greitąjį vandens arba geležį sorbuojantį filtrą. Labai kietas vanduo (turintis daug kalcio ir magnio jonų) minkštinamas dažniausiai veikiant reagentais (kalkėmis, soda), po to skaidrinamas skaidrintuve arba filtruojamas pro katijonitinį natrio ir vandenilio (kalcio ir magnio jonai pakeičiami natrio ir vandenilio jonais), dažniausiai slėginį filtrą. Bendras druskų kiekis dažniausiai mažinamas distiliavimu arba jonitiniu būdu. Kai ištirpusių druskų labai daug (daugiau kaip 3 g/l), vanduo gėlinamas užšaldymu, distiliavimu, elektrolize. Ištirpusios dujos šalinamos aeravimu specialiuose įrenginiuose – degazatoriuose (vandenilio sulfidas, anglies dioksidas – dažniausiai plėveliniuose, deguonis – vakuuminiuose).
Istorija
Geriamąjį vandenį imta gerinti jau prieš kelis tūkstančius metų. Kinijoje, Indijoje, Egipte, Graikijoje vandenį dezinfekuodavo sunkiųjų metalų jonais (laikydavo sidabriniuose, variniuose induose), ultravioletiniais spinduliais (laikydavo saulės šviesoje), skaidrindavo filtruodami pro medžio anglis. Vandens gerinimo įrenginius pradėta statyti 19 amžiuje. 1829 Londone įrengtas lėtasis filtras Temzės vandeniui skaidrinti. 1885 Naujajame Džersyje vanduo pradėtas skaidrinti greitaisiais filtrais. 1894 Hamburge geriamąjį vandenį pradėta chloruoti.