vandeñs ir drùskų apýkaita apima vandens ir jame ištirpusių mineralinių medžiagų patekimą į organizmą, pasiskirstymą jame, panaudojimą ir pašalinimą iš organizmo. Į žmogaus ir gyvūnų organizmą vanduo ir druskos patenka geriant, su maistu; šiek tiek vandens susidaro organizme per oksidacijos ir redukcijos reakcijas. Vandens pagrindinė rezorbcija vyksta žarnyne pinocitozės būdu. Vanduo gerai rezorbuojasi ir storojoje žarnoje. Rezorbuotas vanduo organizmo vėl naudojamas organizmo reikmėms. Vandens pasiskirstymą lemia organizmo skysčių osmosinis slėgis. Daugiausia vandens yra ląstelėse ir tarpląsteliniame skystyje. Kiek organizmas gauna vandens, tiek jo ir pašalina. Iš organizmo vanduo šalinamas pro inkstus, plaučius, odą. Smarkiai prakaituojant su vandeniu iš organizmo pasišalina ir nemažai druskų. Mineralinės medžiagos virškinamajame trakte įsiurbiamos į kraują arba limfą ir išnešiojamos po visą organizmą. Jas įsiurbti padeda fermentai ir aktyvios jonų pernašos sistemos. Mineralinių medžiagų yra ląstelių ir organizmo skysčiuose, kauliniame audinyje ir odoje, hemoglobine, kai kurių hormonų ir fermentų sudėtyje. Pagal druskų sudėtį ląstelės vidaus ir tarpląsteliniai skysčiai labai skiriasi: ląstelėse vyrauja kalio ir magnio jonai, fosfatai, jų išorėje – natrio, kalcio ir chloro jonai. Tą skirtumą palaiko biologinių membranų veikla ir ląstelės cheminiai komponentai. Jonų pernaša į ląstelę ir iš jos padeda reguliuoti ląstelėje vykstančius procesus (pvz., baltymų sintezę). Organizme yra audinių ir organų, kuriuose druskos kaupiasi (pvz., kaulinis audinys). Mineralinės medžiagos šalinamos iš organizmo su šlapimu, prakaitu ir ekskrementais. Vandens ir druskų apykaita reguliuojama neurohumoraliniu būdu. Pakitus kraujo plazmos osmosiniam slėgiui sudirginami osmoreceptoriai, iš kurių jaudinimas sklinda į centrinę nervų sistemą, iš ten – į hipofizės užpakalinę dalį. Padidėjus kraujo osmosiniam slėgiui (kai jame sumažėja vandens ir pagausėja druskų) skatinama antidiuretinio hormono gamyba, dėl to inkstų kanalėliuose padidėja vandens reabsorbcija, sumažėja diurezė. Vandens apykaitą daugiausia reguliuoja hormonai vazopresinas ir gliukokortikoidai, natrio – aldosteronas ir angiotenzinai. Vandens ir druskų apykaita padeda išlaikyti organizmo vidaus terpės pastovią sudėtį.
Vandens apykaitą augale lemia 3 procesai: vandens patekimas į augalą, jo srovenimas į visus organus, jo garinimas. Daugiausia vandens su jame ištirpusiomis mineralinėmis medžiagomis jonų pavidalu į augalą patenka pro šaknis iš dirvožemio. Kai jis labai sausas, augalas gali siurbti pro lapus, pumpurus rūko ar rasos vandenį. Dėl šakninio slėgio vanduo kyla aukštyn į visus augalo organus. Jeigu dirvožemyje yra mažai vandens, dirvožemio dalelių adsorbcijos jėga, sulaikanti vandenį, būna didesnė už šaknų siurbiamąją jėgą, šaknys negali paimti tiek vandens, kiek augalas išgarina, ir augalas vysta. Vanduo augale srūva vandens indais ir šaknies bei lapo parenchima. Kai jis garuoja pro lapus, padidėja jų ląstelių siurbiamoji jėga, kuri traukia vandenį iš gretimų ląstelių, vandens indų. Dėl sankabos tarp molekulių vanduo indais kyla iš šaknų aukštyn. Mineralinės medžiagos yra augalų pagrindinių sistemų – fotosintezės, kvėpavimo, baltymų sintezės centrų – struktūriniai elementai arba fermentinių sistemų sudedamosios dalys. Augalai ypač intensyviai siurbia mineralines medžiagas žydėjimo ir sėklų augimo metu.