vandeñs kùltas, vandens, jo personifikuoto vaizdinio religinis gerbimas. Kildinamas iš tikėjimo antgamtiška, dieviška vandens prigimtimi, sakralinio apvalymo galia. Vandens kultas būdingas daugeliui politeistinių religijų. Buvo paplitęs vandens dievų garbinimas (dažniausiai jūros, pvz., Poseidono, Neptūno), tikėjimai vandens mitinėmis būtybėmis (vandeniais, undinėmis). Gausu mitų apie amžinosios jaunystės, gyvybės, išminties vandenį ir jo šaltinius (pvz., senovės germanų ir skandinavų Mimiro šaltinis).
Daugelio tautų pasaulio sukūrimo mituose vanduo (neišskiriant jūros, upės, šaltinio, ežero) laikomas Visatos pradžia, siejamas su dieviškąja kūryba (Indijos mitologija). Dažnas mitų motyvas – dievas iš vandenų dugno iškelia saują smėlio ar molio, išplitę jie tampa Žeme, žmonių buveine (šumerų dievas Enkis molio paima nuo vandenų paviršiaus ir taip sukuria pasaulį; senovės egiptiečių dievas Atumas pirmąją pasaulio kalvą suformuoja viduryje vandenų). Daugelyje religijų vanduo siejamas su moteriškuoju pradu, vaisingumo, chtoninėmis galiomis.