vandeñs lỹgis, vandens paviršiaus padėtis pradinio aukščio taško (pvz., reperio, jūros lygio) atžvilgiu. Dažniausiai matuojamas stacionariose vandens matavimo stotyse (pradiniu aukščio tašku paprastai laikomas vandens lygis, esantis 0,5 m žemiau žemiausio istorinio vandens lygio). Kaip papildomas elementas vandens lygis įvertinamas ekspedicinių debito, gylio matavimų metu (pradiniu aukščio tašku pasirenkamas laikinas reperis). Vandens matavimo stotyse vandens lygis matuojamas kiekvieną dieną nustatytu laiku arba nuolat registruojamas limnigrafu. Matuojamas 1 cm tikslumu. Pagal sistemingų matavimų rezultatus apskaičiuojamos tam tikrų laikotarpių vandens lygio vidutinės reikšmės, jo kaitą apibūdinančios charakteristikos, nustatomos kasdienės debitų reikšmės. Per ilgą laikotarpį vandens lygis dažniausiai kinta nuo keliasdešimties centimetrų (gausiai požeminio vandens maitinamuose upeliuose ir ežeruose) iki keliolikos metrų (didelėse upėse). Upių vandens lygio pokyčius lemia sezoninė jų vandeningumo kaita, natūrali bei dirbtinė patvanka, ežerų – vandens balanso elementų santykis, bangavimas, jūrų ir vandenynų – potvyniai ir atoslūgiai, bangavimas. Vandens lygis – anksčiausiai pradėtas tirti hidrologinis rodiklis (Nilo vandens lygis matuotas senovės Egipto laikais). Lietuvoje matuojamas nuo 19 a. pradžios.
1841