vandenýno guõlis, žemiausiame hipsometriniame Žemės paviršiaus lygyje esančios dugno sritys su vandenynine pluta. Apima 193,8 mln. km2 (53,7 %) Pasaulinio vandenyno dugno ploto. Vandenyno guolio reljefą sudaro 4–4,5 km (vietomis 6–7 km) gylyje esančios plačios įdubos, jas skiriantys gūbriai ir iškilimai, vandenyno vidurio kalnagūbriai.
Skiriami įdubų paviršiaus 2 pagrindiniai tipai: plokščios abisalinės lygumos ir abisalinės kalvos. Abisalinės lygumos vandenyne užima iki 10 % dugno ploto; lygus reljefas susidaro dėl nuosėdų, kurios uždengia visus gamtinius reljefo nelygumus, kaupimosi. Nuosėdų storis daugiau kaip 300–500 metrų. Abisalinės kalvos daugiausia (iki 85 %) paplitusios Ramiojo vandenyno guolyje. Šių kalvų aukštis nuo keliasdešimties iki kelių šimtų metrų (kartais iki 1000 m), skersmuo – nuo kelių šimtų metrų iki kelių kilometrų.
Stambias teigiamas vandenyno guolio reljefo formas sudaro įvairūs gūbriai ir pakilimai – vandenyninės plynaukštės. Pagal sandarą gūbriai būna skliautiniai ir luistiniai. Skliautiniai gūbriai – stambūs volai, primenantys vandenyno vidurio kalnagūbrius. Jų keterose išsidėstę vulkaninių viršūnių grandinės arba grupės, kartais sudaro salas, kurių aukštis siekia iki 4205 m (Mauna Kea ugnikalnis Havajuose, Jungtinėse Amerikos Valstijose). Luistinius gūbrius sudaro pagal lūžių sistemas iškilę vandenyninės plutos blokai (Rytų Indijos, Banginių, Vakarų Čilės ir kiti gūbriai). Vandenyniniai iškilimai (Atlanto vandenyne – Bermudų, Ramiajame – Manihiki plynaukštė) irgi ribojami lūžių. Įdubų dugne ir plynaukštėse daug pavienių vulkaninės kilmės povandeninių kalnų. Dalis jų (buvusios vulkaninės salos – gajotai) turi abrazijos ir povandeninės denudacijos nulygintas viršūnes ir yra nugrimzdę (vidutinis gylis virš gajotų viršūnių 1,3 km, kartais daugiau kaip 2 km). Kai kurių gajotų susidarymas siejamas su koralinių atolų grimzdimu ir vėlesniu jų lagūnų užpildymu dugninėmis nuosėdomis. Yra ir iškeltų atolų, kurių buvusios lagūnos yra iškeltos iki 20–30 m virš jūros lygio (Nauru, Kalėdų salos).
Žemės plutos dinamika vandenyno guolio zonoje apibūdinama grimzdimu (nuo eoceno laikotarpio iki šių laikų – po 0,02 mm per metus). Vandenyno guolyje yra naudingųjų iškasenų – geležies ir mangano konkrecijų, fosforitų, sulfidinių rūdų.
2403