Vanuãtu istòrija
Ikikolonijinis ir kolonijinis laikotarpis
Manoma, salos buvo apgyvendintos ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų atvykėlių iš Naujosios Gvinėjos. 1606 jas atrado portugalų keliautojas P. Fernandesas de Queirósas. 1774 salas tyrinėjo ir Naujaisiais Hebridais pavadino anglų jūrininkas Dž. Kukas. 19 a. 3 dešimtmetyje Naujuosius Hebridus intensyviai kolonizuoti pradėjo Didžioji Britanija, 19 a. viduryje – ir Prancūzija. 19 a. viduryje į juos atvyko britų ir prancūzų misionieriai (krikščionybė galutinai įsigalėjo tik 20 a. viduryje). Ilgainiui salose įsitvirtino anglų ir prancūzų kalbos. 19 a. 7 dešimtmetyje plantatoriai iš Australijos, Fidžio, Naujosios Kaledonijos, Samoa pradėjo kurti vilnamedžių, kakavmedžių ir kitų augalų plantacijas; tai labai paspartino salų ekonominę plėtrą.
Išsilaipinimas Tannoje, vienoje Naujųjų Hibridų salų (aliejus, apie 1775, dailininkas W. Hodgesas, Nacionalinis jūsų muziejus Londone)
Dėl Naujųjų Hebridų ilgai varžėsi Didžioji Britanija ir Prancūzija. 1906 jos čia įvedė kondominiumą (bendrą valdymą). Per II pasaulinį karą Naujuosiuose Hebriduose veikė Sąjungininkų karinės bazės. 1957 įkurta vietinės savivaldos institucija – Konsultacinė taryba (1975 pertvarkyta į Atstovaujamąją asamblėją). 1971 pradėjo kurtis politinės partijos. 1978 Naujieji Hebridai gavo vidaus savivaldą.
Vanuatu sostinė Port Vila
Nepriklauomybės laikotarpis
1980 07 30 salos Vanuatu vardu paskelbtos nepriklausoma valstybe. Priimta konstitucija, kuri įtvirtinio parlamentinę valdymo formą. 1980–91 Vanuatu ministras pirmininkas (pirmasis) buvo W. Lini. 1979–80 Espíritu Santo ir Tannos salų gyventojai, siekdami sukurti nepriklausomą valstybę, sukėlė maištą. Jį malšinti Vanuatu vyriausybei padėjo Papua Naujosios Gvinėjos kariuomenė. Užsienio politikoje Vanuatu orientuojasi į Australiją ir Papua Naująją Gvinėją.
Tautų Sandraugos ir Frankofonijos (nuo 1980), Jungtinių Tautų (nuo 1981), Pasaulio prekybos organizacijos (nuo 2012) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 2015.
Vanuatu konstitucinė santvarka