vardas

vadas, konkretų objektą arba objektų aibę žyminti kalbinė išraiška. Atskiras objektas žymimas tikriniu (pavyzdžiui, Petras, Nemunas), objektų klasė – bendriniu vardu (pavyzdžiui, studentas, upė). Formalizuotose kalbose tikrinį vardą atitinka individinė konstanta, bendrinį – propozicinė funkcija su laisvu kintamuoju. Sintaksės požiūriu vardai gali būti paprasti (Gediminas) arba sudėtiniai (Gedimino pilies kalnas). Sekant G. Frege, semantikos požiūriu tikriniai vardai gretinami su kitais singuliariaisiais terminais, dažniausiai su apibrėžiamosiomis deskripcijomis (pavyzdžiui, ilgiausia Lietuvos upė, aukščiausia Vilniaus kalva). Tokiu būdu kiekvienam vardui priskiriama ne tik reikšmė (vardu žymimas objektas, pavyzdžiui, Aristotelis), bet ir prasmė (sąvoka, kuria tas objektas mąstomas, pavyzdžiui, senovės graikų filosofas, parašęs Pirmąją Analitiką). Prasmės kategorija leidžia paaiškinti vardo ir jo reikšmės santykį – vardas žymi objektą, kuris turi jo prasmę išreiškiančioje sąvokoje mąstomus požymius. B. Russello loginės analizės teorija siūlė kasdienės kalbos vardus formalizuoti vartojant jiems sinonimiškas apibrėžiamąsias deskripcijas, taip atsisakant skirties tarp kasdienės kalbos tikrinių ir bendrinių vardų. Аnalitinėje kalbos filosofijoje pažintiniu požiūriu reikšmingos prasmės priskyrimas tikriniams vardams nuo 20 amžiaus pabaigos yra kritikuojamas – S. Kripke, remdamasis episteminiais ir modaliniais argumentais, tikrinius vardus siūlo laikyti rigidiškais designatoriais, kurie nei funkcijos, nei turinio požiūriu negali būti tapatinami su apibrėžiamosiomis deskripcijomis.

76