vardinės

vardnės, vardo dienos šventė. Užuominų apie vardines yra 16 amžiaus šaltiniuose, 19 amžiaus antroje pusėje plačiau aprašė M. Katkus. Seniau vardinės ir gimimo diena dažniausiai sutapdavo (vadinamasis atsineštinis vardas). Lietuvos kaimuose vardinės plačiai paplito 19 amžiaus pabaigoje–20 amžiaus pirmoje pusėje, dažniausiai buvo pažymimi populiariausi krikščioniški Jono, Onos, Petro, Povilo, Antano, Juozo vardai. Šiaurės ir Šiaurės rytų Aukštaitijoje, Žemaitijoje, dalyje Dzūkijos vardinių išvakarėse dažniausiai ant varduvininko kiemo vartų arba namo durų būdavo slapčia kabinamas vainikas arba statomi du berželiai surištomis viršūnėmis. Stengtasi sveikintojus sugauti ir pavaišinti (kai kur vaišės trukdavo kelias dienas). Daug kur vardinės buvo nevedusio jaunimo šventė su muzikantu ir šokiais. Užnemunėje varduvininkas dažniausiai būdavo juosiamas jam dovanojama juosta arba dailiu rankšluosčiu ir kilnojamas vainiku papuoštoje kėdėje. 20 amžiaus trečiajame dešimtmetyje varduvininkams imta teikti dovanas: vyrams – marškinius, kaklaraiščius, merginoms – skareles, medžiagos suknelei, vėliau – ir gėlių. Vardinių dalyviai tą dieną arba artimiausią šventadienį būdavo vaišinami. Nuo 20 amžiaus antros pusės vardinės švenčiamos vis rečiau, daugelį jų apeiginių elementų perėmė 20 amžiaus pirmoje pusėje pradėjusi klostytis gimtadienio šventė.