vardynos

vardỹnos, vardo suteikimo kūdikiui šventė. Apie lietuvių vardynų senovines apeigas žinoma iš istorinių šaltinių, atsiradusių po Lietuvos krikšto, ir krikštynų liaudiškųjų papročių, siejamų su pagonybe. Manoma, pagoniškųjų vardynų svarbiausi elementai buvę kūdikio apeiginis maudymas (tikėta magiška valomąja vandens galia: dar 15–16 amžiuje susirgęs kūdikis būdavo maudomas upėje arba versmėje), nešiojimas apie židinį ir kūmystės paprotys (į vardynas kviesta daug kūmų). Vardynų senųjų apeigų, magijos elementų išliko krikštynų apeigose. 20 amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje sovietinė valdžia Lietuvoje mėgino vietoj krikštynų įteisinti vardynas, kaip religinio turinio neturinčią ceremoniją. Iškilmingos vardynos pagal specialiai sudarytą scenarijų (būdavo įtraukiama ir tradicinių krikštynų apeigų) keliems ar net keliolikai vaikų iš karto būdavo rengiamos kultūros namuose, apylinkių tarybų būstinėse, civilinės metrikacijos įstaigose. Be tėvų su vaikais, vardatėvių, dažnai dalyvaudavo seneliai, sveikindavo ir gimimo liudijimus teikdavo vietos valdžios, dovanas – darboviečių atstovai. Vardatėviai vardynų rengėjus vaišindavo. Daugeliui tėvų vardynos buvo formalumas, vaikus jie dažniausiai slapta krikštijo. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 20 amžiaus pabaigoje vardynos nunyko.