vargõnai (gr. organon – instrumentas), muzikos instrumentas – klavišinis pučiamasis aerofonas.
Vargonų sandara
Kauno arkikatedros bazilikos vargonai (1896, meistras J. Radavičius)
Būna įvairių tipų, dažnai sudėtingos sandaros labai didelių ir nedidelių kilnojamųjų (portatyvas, pozityvas, regalis). Vargonus sudaro 4 pagrindinės dalys: vamzdynas (į vamzdžius pučiamas oras sukelia garsus), pūtykla (oro pūtimo sistema), traktūra (valdymo įrenginys) ir spinta (į ją sumontuoti visi vargonų įrenginiai). Matomasis spintos priekis vadinamas vargonų prospektu. Vamzdyne būna nuo kelių dešimčių iki keliolikos ir daugiau tūkstančių vamzdžių (priklauso nuo vargonų dydžio). Vamzdžiai būna lūpiniai (švilpynės; jų daugiausia; skamba virpant oro stulpui vamzdžio viduje) ir liežuvėliniai (birbynės; skambesį sukelia virpantis metalo liežuvėlis), gaminami iš metalo ar medžio. Garsų tembras priklauso nuo vamzdžių konstrukcijos, dalių proporcijos (menzūros) ir medžiagos. Vamzdžiai išdėstyti klaviatūrą atitinkančiomis eilėmis – registrais, arba balsais.
Registrai jungiami į grupes, kiekvienai grupei valdyti įrengiama atskira klaviatūra (vargonai dažniausiai turi 2–4 rankines klaviatūras, vadinamuosius manualus, ir 1 kojinę klaviatūrą, arba pedalus). Įprastinė manualų apimtis – 4,5 oktavos (C–g3), pedalų – 2,5 oktavos (C–f1). Skambesio diapazonas būna įvairus, didelių vargonų siekia žmogaus klausos ribas.
Vargondirbystės istorinė raida
Vargonai (hidraulas) sukurti antikos laikais (Ktesibijas Aleksandrietis, apie 3 a. pr. Kr.). Jie buvo paplitę Rytų Romos imperijoje, jais grota dažniausiai pasaulietinėse Bizantijos, graikų rūmų šventėse. Apie 350 Bizantijoje hidraulinius vargonus išstūmė patobulinti dumpliniai. Žlugus Vakarų Romos imperijai vargondirbystė buvo užmiršta, į Vakarus ji grįžo iš Bizantijos.
9–10 a. prasidėjo Vakarų Europos vargonų statybos tradicija. Iš pradžių dirbti nedideli vargonai, nusistojus nuolatinei jų vietai bažnyčiose (vargonų choras), atsirado ir didelių. 15–16 a. turtėjant miestams išplito vargondirbystė. Pradėjo išsiskirti vokiečių, Nyderlandų, prancūzų, italų, ispanų vargonų statybos mokyklos. 19 a. atsirado daug technikos naujovių, vargonus ėmė gaminti fabrikai. Itin daug ir vertingų vargonų pastatė prancūzų bendrovė A. Cavalle‑Coll, vokiečių E. F. Walcker, W. Sauer, F. Ladegast, Austrijoje‑Vengrijoje Gebr. Rieger. 20 a. pirmoje pusėje Vokietijoje kilęs vargonų sąjūdis (vok. Orgelbewegung) atgaivino ir išplėtojo barokinių vargonų techninius principus ir estetiką. 20 a. pabaigoje pradėta vertinti ir saugoti visų epochų vargonus.
Lietuvos vargondirbystė iki 19 amžiaus
Lietuvoje vargonai atsirado kartu su krikščionybe ir pirmosiomis bažnyčiomis. 13 a. antroje pusėje Vokiečių ordino užkariautos Mažosios Lietuvos miestuose buvo pradėtos statyti bažnyčios. Pirmą kartą 1333 paminėti Karaliaučiaus katedros vargonai. Didžiosios Lietuvos bažnyčiose, didikų rūmuose jie naudoti nuo 15 a. (žinoma, kad 1408 Vokiečių ordino magistras Ulrichas von Jungingenas didžiojo kunigaikščio Vytauto žmonai Onai padovanojo klavikordą ir portatyvą). 15 a. pabaigoje ar 16 a. pradžioje vargonus Vilniaus katedroje pastatė meistras J. Tychota, pozityvą padirbo Jurgio Radvilos vargondirbys U. Neidenbergas. 1560 popiežiaus nuncijaus vyskupo B. Bongiovanni pranešime minimi prabangūs vargonai valdovo Žygimanto Augusto rūmų lobyne. 1595–97 prabangius vargonus Vilniaus katedroje pastatė Dancigo (dabar Gdanskas) meistras J. Koppelmannas. 1614 Lietuvos etmonas J. K. Chodkevičius pastatydino brangius vargonus Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. 1620 iš jo aukos nežinomas Karaliaučiaus meistras pastatė vargonus Kretingos pranciškonų bažnyčioje (38 registrų, 2 manualų ir pedalų; ilgai buvo didžiausi ir žymiausi Lietuvoje; sudegė 1941).
Vilniaus Šventosios Dvasios bažnyčios vargonai (prospektas; 1776, meistras A. G. Casparini)
16 a. pabaigoje–17 a. Baltijos šalyse vargonus dirbo Wendtai. 1623 Mauritijus Wendtas kunigaikščio namams Klaipėdoje padirbo pozityvą, kurį vėliau nusipirko Kretingos pranciškonai. Apie 1669–88 Vilniuje gyveno ir dirbo Marcusas Wendtas (1676 pastatė vargonus Vilniaus pranciškonų bažnyčioje). Vienuolis J. Olšynskis pastatė kelerius vargonus, tarp jų – 1735 didelius (46 registrų; didžiausi iš visų iki tol žinotų Lietuvos vargonų) ir prabangius vargonus Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje (sudegė 1737). Vargonų statyba buvo veikiama vokiečių (Rytprūsių) ir italų (per Austriją ir Lenkiją) tradicijų.
Baroko laikotarpiu vargondirbystė buvo glaudžiai susijusi su Kuršu ir labiausiai su Karaliaučiumi. Vargonus padirbo Prūsijos ir Kuršo meistrai: J. Golanderis (Joniškyje, 1712, Tveruose, 1741), P. Froelichas (Alsėdžiuose, 1767). J. Preussas (Verdainėje, dabar Šilutės dalis, 1785, dabar Kretingos liuteronų bažnyčioje), G. A. Neppertas (Griškabūdyje, 1804). Žymiausias Karaliaučiaus vargondirbys, dirbęs Lietuvoje – A. G. Casparini. Jo vargonų būta Gardine, Žyrovičuose, Katyčiuose, Vilkyškiuose. Išlikę jo 1776 Vilniuje Šventosios Dvasios bažnyčioje pastatyti vargonai – vieni vertingiausių to laikotarpio instrumentų Europoje (31 registro, 2 manualų ir pedalų). Karaliaučiaus tradiciją Vilniuje diegė G. A. Zelle (m. 1761), kuris padirbo vargonus Vilniaus Šventosios Dvasios, Šv. Kazimiero, Šv. Kotrynos ir kitose bažnyčiose (jie neišliko) ir jo sūnūs Michaelis (1738–po 1789) bei Paulius Gerhardas (1740–87). Žymiausiu 18 a. antros pusės Vilniaus vargondirbiu laikomas M. Jansonas (kilęs nuo Hamburgo). Jo darbo 2 manualų vargonai buvo (vėliau perstatyti, likę tik prospektai) Linkuvoje (1765), Vilniaus Bernardinų bažnyčioje (1768), Troškūnuose (1787). M. Jansono sūnus Friedrichas Samuelis (1764–1815) irgi buvo vargonų meistras. 18 a. antroje pusėje Vilniuje vargonus dirbo F. J. Scheelis ir jo sūnus Johannas Friedrichas, L. Klimavičius, J. P. Griese.
Lietuvos vargondirbystė 19–20 amžiuje
Rusijos valdžia po 1831 ir 1863 sukilimų uždarė daugumą vienuolynų, persekiojo Rytų apeigų katalikus (unitus). 1836 caro įsakyta iš visų unitų bažnyčių vargonus išmesti. Vilnius nustojo buvęs Lietuvos vargonų statybos meno centru. Tarp 19 a. pirmos pusės meistrų minėtinas J. Vaiciulevičius (Varnių katedros vargonai, pastatyti 1821; vieno manualo, 16 registrų, laikomi vertingiausiu to laikotarpio paminklu Lietuvoje). Vilniuje vargonus dirbo A. Hurynovičius ir Tiedemannų šeima. 1837–39 J. T. Tiedemannas su sūnumis Theodoru ir Francu Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje pastatė ir praplėtė iš Polocko atvežtus vargonus. 1853 A. Tiedemannas pastatė vargonus Vilniaus liuteronų kapinių koplyčioje. 19 a. pirmoje pusėje Lietuvos vargondirbiai profesionalumu neprilygo 18 a. meistrams, bet didžioji dalis jų instrumentų, iki 19 a. vidurio išlaikiusių baroko tradicijas (vadinamasis kaimiškasis barokas), sudaro vertingą Lietuvos paveldo dalį, tarp jų – Dotnuvos bažnyčios vargonai (pastatyti 1827, meistras vienuolis M. Miknevičius).
19 a. antros pusės–20 a. pradžios profesionaliausias Lietuvos vargondirbys buvo J. Radavičius. Jis pastatė didelius vargonus Vabalninke, keliose bažnyčiose Vilniuje. 1896 J. Radavičiaus pastatyti Kauno katedros vargonai (3 manualų ir pedalų, 63 registrų) tebėra vieni didžiausių Lietuvoje. Po kelias dešimtis vargonų padirbo M. Masalskis (turėjo dirbtuvę Panevėžyje ir Kaune), J. Garalevičius (Kaune). Vilniuje dirbtuvę turėjo F. Ostromęckis. Tarp vertingiausių minėtini E. F. Walcker bendrovės (Vokietija) vargonai Rokiškio bažnyčioje (1885; 2 manualų su pedalais, 24 registrų). 20 a. pradžioje paplito pneumatiniai vargonai, kuriuos daugiausia statė E. Martinas (Ryga), W. Biernackis (Vilnius) ir B. Goebelis (Karaliaučius). Lietuvoje 3–4 dešimtmetyje daug vargonų padirbo O. Kratokvilas (Šiauliai) ir J. Astrauskas (Kaunas).
Karaliaučiaus B. Goebelio bendrovė Kaune turėjo savo filialą. Svarbiausi to laikotarpio buvo B. Goebelio Kauno jėzuitų bažnyčios pneumatiniai vargonai (1933; sunaikinti sovietų okupacijos metais). 1939 elektropneumatinius vargonus Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje pastatė E. F. Walcker bendrovė. Per II pasaulinį karą ir sovietų okupaciją nemažai bažnyčių buvo sugriauta arba uždaryta, jų vargonai sunaikinti. Pastatyta koncertinių vargonų – Lietuvos nacionalinės filharmonijos salėje (1963), Vilniaus arkikatedroje (tuomet Paveikslų galerija, 1969; abejus pastatė A. Schuke bendrovė, Vokietijos Demokratinė Respublika). Čekoslovakijos bendrovė Rieger-Kloss pastatė vargonus Klaipėdos universiteto Menų fakulteto salėje (1976) ir Vilniaus Šv. Kryžiaus (Bonifratrų) bažnyčioje (tuomet Mažoji baroko salė, 1976).
1972 prie Paminklų restauravimo valdybos (vėliau Respublikinis kultūros paminklų restauravimo trestas) R. Gučas įkūrė vargonų restauravimo dirbtuvę (nuo 1993 bendrovė Vilniaus vargonų dirbtuvė), kurioje buvo suremontuota, restauruota, perstatyta ir padirbta apie 30 vargonų. Žymesni to laikotarpio vargonai: Nidos evangelikų liuteronų bažnyčioje (tuomet Istorijos muziejus, 1984), Kauno Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje (1990).
Nepriklausomybės metais vargonus pastatė A. Šauklys (Kaišiadorių katedroje, 1996), L. Pikutis (Panevėžio Švenčiausiosios Trejybės bažnyčioje, 2004), Marijampolės vargonų dirbtuvės meistrai A. Stepanauskas ir G. Pilypaitis (Vilkaviškio katedroje, 2002, Marijampolės bazilikoje, 2006, Molėtų bažnyčioje, 2007). Po 1990 į Lietuvą atgabenta naudotų vargonų iš užsienio. Seniausi datuoti Lietuvos vargonai (1744, nežinomas meistras) yra Kretingos pranciškonų bažnyčioje. Didžiausi Lietuvos vargonai yra Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje (3 manualų ir pedalų, 64 registrų; 2000 pastatė bendrovė Vilniaus vargonų dirbtuvė).
Lietuvos paminkliniai vargonai
Lietuvoje kultūros paminklais vargonai pripažinti 1943, bet dėl sovietų okupacijos darbas nutrūko. Sistemingai aprašinėti vargonus pradėta 1967 Teatro ir muzikos muziejuje (R. Gučas aprašė didžiąją dalį Lietuvos vargonų, sudarė pirmąjį Lietuvos paminklinių vargonų sąrašą, parengė Lietuvos vargonų katalogą, išleista 2009). 1970 vargonai paskelbti kultūros paminklais, 1971 patvirtintas pirmasis paminklinių vargonų sąrašas. Nepriklausomoje Lietuvoje vargonai registruojami Kultūros paveldo centre prie Kultūros paveldo departamento.
Žymesni lietuvių vargonininkai
Žymesni lietuvių vargonininkai: J. Naujalis, J. Žukas, Z. Nomeika, L. M. Digrys, B. Vasiliauskas, G. Kviklys. Muzikos vargonams sukūrė J. Naujalis, Č. Sasnauskas, M. K. Čiurlionis, V. Bacevičius, J. Kačinskas, Z. Aleksandravičius, S. Vainiūnas, J. Juzeliūnas, T. Makačinas, O. Balakauskas, G. A. Kuprevičius, V. Bartulis. Rengiami vargonų muzikos festivaliai, koncertai.
L: K. Kaveckas Vargonai Lietuvoje / Muzikos barai 1938 nr. 3 (24); R. Gučas Kasparinio vargonai Vilniuje / Muzika ir teatras 1973 kn. 9, XIX a. II p.–XX a. pr. Lietuvos vargonai / Lietuvos muzikos istorija kn. 1 Tautinio atgimimo metai. 1883–1918 Vilnius 2002, Lietuvos vargonai Vilnius 2009; Lietuvos paminkliniai vargonai: apsauga, priežiūra, restauravimas 2019; M. Paknys Vargonų meistrai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje / Menotyra 2001 nr. 2 (23); J. Landsbergytė Vargonų muzika Lietuvoje XX a. Vilnius 2008; G. Povilionis Vargondirbystės menas Lietuvoje nuo baroko iki klasicizmo Vilnius 2009; E. Šeduikytė‑Korienė Lietuvos vargonų menas. XIX a. pabaiga–XX a. pirmoji pusė Vilnius 2012; W. Renkewitz, J. Janca Geschichte der Orgelbaukunst in Ost‑ und Westpreussen von 1333 bis 1944 1. Bd. Würzburg 1984; W. Renkewitz, J. Janca, H. Fischer Geschichte der Orgelbaukunst in Ost‑ und Westpreußen von 1333 bis 1944 2. Bd. 1. Halbband Berlin 2008; R. Gučas Die Orgelbautradition Königsberg–Vilnius / Acta Organologica 30. Bd. Berlin 2008.
2909