variãcijos, muzikos žanras; muzikos kūrinio forma, grindžiama sistemingu daugkartiniu kūrinio tematizmo varijavimu (variacinis ciklas, tema su variacijomis). Dažniausiai susideda iš temos (kartais – kelių) ir jos įvairiai modifikuotų kartojimų. Variacijos gali būti sudarytos ir gretinant lygiateisiškus tematizmo variantus, be temos ir tam tikrų variacijų priešpriešos. Dažnai variacijų forma grindžiami ir kitų žanrų kūriniai: šokiai (čakona, pasakalija), instrumentinės pjesės (fantazija, rapsodija, baladė), solo ar choro dainos ir kitokie. Variacijos paplitusios vokalinėje ir instrumentinėje muzikoje, gali būti ir savarankiškas kūrinys, ir ciklinės formos kūrinio (siuitos, sonatos, simfonijos, koncerto ir kita) dalis.
Tipai
Pagal temos traktavimo ir jos plėtojimo pobūdį skiriamos griežtosios ir laisvosios variacijos. Dėl laisvosioms variacijoms būdingo atskirų variacinio ciklo dalių muzikos charakterio individualumo jos dar vadinamos charakteringosiomis variacijomis, o išryškėjus skirtingų žanrų požymiams – žanrinėmis variacijomis. Skirtingų tipų požymiai dažnai susipina tame pačiame kūrinyje, sudarydami mišriąsias variacijas. Pagal varijuojamų temų kiekį yra skiriamos paprastosios (vienatemės) ir sudėtingosios (daugiatemės) variacijios. Dar skirstomos pagal vyraujančią kūrinio faktūrą, varijavimo aspektą, žanrą (polifoninės, arba kontrapunktinės, variacijos, harmoninės variacijos, tembrinės variacijos, choralinės variacijos, simfoninės variacijos). Europos profesionaliojoje muzikoje variacijos, kaip ta pačia tema grindžiamų muzikos epizodų seka, susiklostė 16 amžiaus pradžioje.
Variacijos Lietuvos muzikoje
Lietuvių muzikoje variacijas vienas pirmųjų ėmė vartoti M. K. Čiurlionis, vėliau sukūrė J. Gruodis, S. Šimkus, K. V. Banaitis, J. Tallat Kelpša, J. Nabažas, K. Griauzdė, J. Pakalnis, S. Vainiūnas, B. Dvarionas, V. Klova, V. Švedas, A. Klenickis, E. Balsys, V. Barkauskas, A. Bražinskas, F. R. Bajoras, B. V. Kutavičius, M. Urbaitis, R. Šerkšnytė ir kiti.
2309