Vamė, Vamija, istorinė prūsų genties varmių žemė. Buvo Pasarės (Pasargės) ir Alnos (lenkų kalba Łyna, rusiškai Lava) upių baseinuose ir prie Aismarių (dabartinės Lenkijos šiaurėje ir Kaliningrado srities pietvakariuose). Iš 13 a. žinomi 5 valsčiai: Lanzanijos (Lansenos), Medenavos, Plūto, Vevos (Vaivos) ir Vuntenavos (Undenavos). Žemės pagrindinė pilis buvo Honeda. 13 a. 4 dešimtmečio pabaigoje Varmę pradėjo pulti Vokiečių ordinas. Jis dalį žemės užkariavo 13 a. 5 dešimtmetyje, visą – 1251–52. Užkariautojai Varmę pasidalijo: Vokiečių ordinui atiteko šiaurės rytinė dalis su Balga (įėjo į Balgos komtūriją), kitoje dalyje (išskyrus Aismarių pakrantę nuo Pasarės žiočių link Elbingo) ir dalyje Bartos 1243 buvo sudaryta Varmės vyskupija (nuo 1466 sudarė dalį Karališkosios Prūsijos). Iki antrosios Torunės taikos (1466) Varmė buvo Ordino vasalas.
baltai 11–12 amžiuje
1466–1772 Varmė priklausė Lenkijai (gavo autonomiją), po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo (1772) – Prūsijos karalystei (autonomija panaikinta, ir Varmė, kaip pasaulietinė valda, nustojo gyvuoti). 1871–1918 buvusios Varmės teritorija priklausė Vokietijos imperijai, 1918–45 – Vokietijai (po 1920 plebiscito liko jai). Nuo 1945 ši teritorija yra Lenkijos dalis.