varmiai

vamiai, prūsų gentis, gyvenusi Varmėje. Medžiagine kultūra artimi sembams ir notangams. Varmių svarbiausias centras 13 a. pirmaisiais dešimtmečiais buvo Honedos pilis Aismarių rytinėje pakrantėje. 13 a. pradžioje tarp varmių veikė krikščionybės platintojas Kristijonas. Iki užkariavimų buvo laisvi žmonės, gyvenę sodybose, kurios sudarė laukus (laukininkai). Apie 1237–38 varmių kraštą pradėjo pulti Vokiečių ordinas. 1239 jis užėmė Honedos pilį, jos vietoje pastatė mūrinę Balgos pilį, vėliau – Brunsbergo (dabar lenk. Braniewo) ir Heilsbergo (Varmės Lidzbarkas) pilis. 1240 prie Balgos buvo sumušta jungtinė varmių, bartų ir notangų kariuomenė. Varmiai dalyvavo Pirmajame prūsų sukilime (1242–49) prieš Vokiečių ordino valdžią. 1249 varmių, notangų, pamedėnų ir prūsų kitų genčių atstovai sudarė su ordinu Christburgo taiką.

baltai 11–12 amžiuje

kryžiuočių Balgos pilies liekanos (20 a. pradžios atvirutė)

1251, 1254 varmių žemė buvo pasidalyta užkariautojų: šiaurės rytinė ir pietvakarinė dalys atiteko Vokiečių ordinui (priklausė Elbingo ir Balgos komtūrijoms), vidurinė (prie Pasarės, arba Pasargės, žiočių ir jos dešiniajame krante) – Varmės vyskupui. Varmiai dalyvavo ir Didžiajame prūsų sukilime (1260–74; vadas – Glapas). 15–17 a. jie buvo asimiliuoti vokiečių kolonistų (šiaurės ir vidurinėje Varmėje) ir lenkų (pietinėje Varmėje; čia jų ypač padaugėjo nuo 15 a. antroje pusės). 19–20 a. buvusioje varmių teritorijoje (Olsztyne, Rešliuje, kitur) išliko materialinės ir dvasinės varmių kultūros reliktų; būdingų bruožų randama medinėje architektūroje, mene.

2881

1777