varniškių tarmė

varnškių tarm, lietuvių kalbos pietų žemaičių patarmės šiaurės vakarų dalis. Ja šnekama Kuršėnų, Gintenių, Užvenčio, Varnių, Kvėdarnos, Kaltinėnų, Šilalės, Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse. Vietoj dvigarsių am, an, em, en (kitaip negu raseiniškių tarmėje) taria ọm, ọn, ẹm, ẹn (pirmieji dėmenys – tarpiniai balsiai tarp u ir o, i ir ė; pvz., sộ.mt′ẹs ‘samtis’, lộ.ŋks ‘langas’, l′ệ.mpa ‘lempa’, l′ệ.ŋks ‘lenkas’ – Kvėdarna, Laukuva, Šilalė, Švėkšna, Varniai), šiaurės rytų dalyje – ir um, un (pvz., súmt′is, lúŋks – Kuršėnai, Šaukėnai, Užventis), rečiau – im, in (pvz., t′i.pt′i / t′..pt′i ‘tempti’, p′i.kc / p′..kc ‘penktas’ – Girdiškė, Šilalės rj., Užventis). Taip pat taria ir ą, ę (pvz., kộ.n′c′t′ ‘kąsti’, s′p′r′ệ.nc′t′ẹ ‘spęsti’; šiaurės rytinėje dalyje – kún′c′t′i). Dauguma varniškių tarmės vienbalsina dvibalsius ai, ei (pvz., puonâ·t′ẹs ‘ponaitis’, k.t′ê· ‘katei’, dâ·kc ‘daiktas’, r′ẽ.k ‘rėkia’), trumpuosius balsius i, u verčia į ẹ, ọ (išskyrus šiaurės rytų dalį; pvz., v′s′ ‘visi’, b.va ‘buvo’), kirtį atitraukia iš trumpos ir ilgos tvirtagalės galūnės į pirmąjį žodžio skiemenį, palikdami jo dalį ir kituose skiemenyse (žemaitiškojo tipo visuotinis kirčio atitraukimas; pvz., ràsà ‘rasa’, ràsũos ‘rasos’, šàkàl′·s ‘šakalys’), tvirtapradę priegaidę taria kaip laužtinę (pvz., plâ.uks ‘plaukas’, plaukâ.ms ‘plaukams’), tvirtagalės priegaidės spūdį dvibalsiuose ir mišriuosiuose dvigarsiuose sutelkia ant pirmojo dėmens (pvz., lã.uks ‘laukas’, šã·l′t′ẹs ‘šaltis’). Varniškių tarmė turi ir kitų žemaičių tarmei būdingų ypatybių: vartoja vienaskaitos naudininką su galūnėmis ‑uo, ‑ie (tariama ‑u·, ‑i·; pvz., vakuo ‘vaikui’, dùkterie ‘dukteriai’), įvardžių formas añs, anà ‘jis, ji’, mun‑ vietoj man‑ (pvz., mùnęs ‘manęs’), veiksmažodžių formas áudu ‘audžiu’, áuda ‘audžia’, áudam ‘audžiame’, áudat ‘audžiate’, liúobu drbti / liúobu drbsiu ‘dirbdavau’ ir kitas.

303