varòzė, iki 2001 varoatòzė, invazinė medų nešančių suaugusių bičių ir jų perų liga. Sukelia erkės Varroa destruktor (iki 2000 klaidingai vadintos Varroa jacobsoni, paaiškėjo, kad jos nesusiją su bitėmis Apis mellifera ir gyvena tik Pietryčių Azijoje ir Australijoje). Pirmasis erkių Varroa destruktor šeimininkas yra Indijos bitės (Apis cerana), kurių biologijos ir jų šeimų elgesio ypatumai trukdo Varroa destruktor jas sunaikinti. Dar išsamiai neištirta kaip Indijos bitės atsikrato šio pavojingo parazito. Manoma, kad ilgas buvimas Indijos bičių šalia Varroa destruktor privedė prie sąlyginės pusiausvyros tarp šeimininko ir parazito. 20 a. 60-tųjų metų pradžioje buvo pastebėta, kad Varroa destruktor pradėjo parazituoti medų nešančias bites (Apis mellifera) ir greitai plisti regionuose, kuriuose užsiimama bitininkyste. Naujame šeimininke erkės sukelia labai pavojingą invazinę ligą ir masines bičių šeimų žūtis. Varozės panzootija plinta kaip neturinti precedento ne tik pagal ekologinę žalą, bet ir biologinę reikšmę (vienos rūšies prisitaikymas gyventi įvairiose klimato juostose ir net žemynuose). Visame pasaulyje plačiai tiriama erkių Varroa (varozės sukėlėjo) biologinės savybės ir ieškoma efektyvių jų naikinimo būdų. 1979 jos atkeliavo į Lietuvą. Labiausiai kenkia erkių patelės, kurios dauginasi peruose. Patelės yra rudos arba tamsiai rudos, ovalo formos, 1,5–1,99 mm dydžio; jos gerai matomos ant suaugusių bičių kūno ir iš akelių ištrauktų perų. Patinai pilkai balti arba gelsvi, 0,8–0,97 mm dydžio. Kiaušiniai balti ovalūs. Iš kiaušinio erkės išsirita per 7 paras. Erkės visų vystymosi stadijų metu minta suaugusių bičių ar perų hemolimfa. Užsikrėtusi medų nešančių bičių šeima produktyvi būna 1–2 m., po 3–4 m. ji silpsta ir žūva. Erkės naikinamos įvairiais akaricidais. Gydant medų nešančių bičių šeimas nuo varozės pirmiausia reikia nustatyti erkėtumo lygį ir pagal tai parinkti tinkamą erkių naikinimo būdą.
1880
1331