vapas, stacionarus muzikos instrumentas – mušamasis idiofonas; taikomosios dekoratyvinės dailės (metalo liejininkystės) kūrinys.
Sandara, medžiagos, puošyba
Ustiako varpas (išlietas 1420 Lietuvos didžiojo kunigaikščio didiko Šedbaro Valimantaičio užsakymu Švenčiausiosios Trejybės bažnyčiai Niewodnicoje, Balstogės apskritis Lenkija, meistras Ustiakas; Lietuvos nacionalinis muziejus)
Dažnai būna kriaušės (nupjauta apačia), kūgio ar panašaus pavidalo, rečiau – apskritas arba kampuotas. Tuščiaviduris. Būna su šerdimi arba be jos. Skambinama mušant į varpo graižą viduje pakabinta šerdimi (įsiūbavus ją arba patį varpą) arba iš išorės mušant plaktuku ar sija. Garsas raiškus, stiprus, toli ir ilgai sklindantis, turi daug neharmoninių obertonų (nelengva nustatyti pagrindinio tono aukštį). Garso kokybė apibūdinama tembro skaidrumu, sodrumu, rezonanso trukme (vadinamuoju pagausmiu), skaičiuojama nuo smūgio momento iki visiško garso išnykimo. Liejami iš bronzos (apie 78 % vario ir apie 22 % alavo), kartais iš plieno, geležies, rečiau iš ketaus. Skersmuo nuo keleto centimetrų iki kelių metrų, masė nuo kelių kilogramų iki 100 tonų. Puošiami ornamentų juostomis, figūrinėmis heraldikos, insignijų reljefinėmis kompozicijomis, įkomponuojami liejiko, fundatoriaus, varpo vardai.
Varpų panaudojimas
Kabinami bažnyčių ir kituose bokštuose, varpinėse, kapinių, dvarų, prekyviečių vartuose, geležinkelio stotyse ir prieplaukose, laivuose, gaisriniuose automobiliuose. Naudojami įspėti apie pavojų (karą, priešo antpuolį, gaisrą, stichinę nelaimę), pranešti apie mirtį, laidotuves, kitus svarbius įvykius, traukinių ir laivų išvykimą, skelbti laikui (kurantai), darbo pradžiai ir pabaigai, nugalėtojams ir svečiams pasveikinti, kviesti į sueigas, šventes, religines apeigas (seniausiai ir plačiausiai naudoja krikščionių Bažnyčios), signalizavimui, muzikavimui (varpų junginys kariljonas), kartais kaip efekto instrumentas simfoniniuose vokaliniuose (nuo 17 a.), simfoniniuose kūriniuose, operose (nuo 19 a.); nuo 19 a. pabaigos kūriniuose varpus imituoti imta simfoninio orkestro varpais. Mokslas apie varpus vadinamas kampanologija, varpų tyrėjai – kampanologais. Nuo 20 a. antros pusės išryškėjo tendencijos (ir Lietuvoje) varpininkus pakeisti elektromechaniniais, elektroniniais skambinimo programų įtaisais, tradicinius varpus – elektroniniais varpais, jų garso įrašais.
Istorija
Stacionarūs varpai naudoti senovės Kinijoje (nuo 11 a. pr. Kr.), Japonijoje, Korėjoje, Birmoje. Manoma, varpų liejimo tradicijas iš Azijos į Europą pirmame tūkstantmetyje prieš Kristų atnešė keltų bronzos liejikai. Europoje (pirmiausia Italijoje) bažnyčiose varpai pradėti naudoti nuo 6 a. (seniausias išlikęs Kölno katedros varpas, išlietas 613). Bažnyčių varpai buvo įrengiami po vieną ar po kelis, specialiai komplektuoti pagal garso aukštį ar registrą. Nuo 12 a. Vakarų Europoje įsitvirtino varpų šventinimo tradicijos, jiems suteikiami simboliniai vardai (dažnai šventųjų). Itin didelę reikšmę varpai turi Rytų apeigų krikščionių (ir Lietuvos Stačiatikių Bažnyčios) liturgijoje. Įvairiomis progomis varpais skambinama tam tikros garsų sekos (jei įrengta daugiau nei vienas varpų) individualiu ritmu, įsisavinamu eiliuota verbaline forma. Skambinimas bažnyčių varpais yra reikšminga įvairių tautų etnokultūros sritis.
Dievo Motinos deržavnajos ikonos cerkvės Chužire (1552) varpai (Baikalo ežero Olchono sala, Rusija)
Varpai Lietuvoje
Lietuvoje stacionariniai varpai pasirodė 13 a. plintant stačiatikybei, katalikybei, visuotinai paplito nuo 14 a. įvedus krikščionybę. Mažojoje Lietuvoje nuo 13 a. plito Karaliaučiaus, Elbingo, nuo 14 a. dar ir Dancigo, Marienburgo, kitų liejyklų varpai. Karaliaučiuje seniausi varpai 13 a. įrengti Senamiesčio bažnyčioje, didžiausi 1387 – pilyje. 1341 Lvove nulietas seniausias išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (ir dabartinės Ukrainos) varpas, pažymintis miesto grąžinimą kunigaikščio Liubarto valdomai Voluinės kunigaikštystei.
varpai (R. Geniušo kolekcija)
Seniausią žinomą varpą etninėje Lietuvoje 1732 Vilniuje cerkvei nuliejo K. S. Skobeltas. Varpus liejo kitų šalių meistrai, nemažai jų atvežta iš Gdansko, Karaliaučiaus, Mintaujos, Rygos, Liepojos, Maskvos ir kitų miestų. Nuo 16 a. vidurio varpai buvo liejami Vilniaus (1548–1665 ir vėliau), Pučkornių (prie Valkininkų, 1551–1655), Kauno (nuo apytikriai 1580), Nesvyžiaus (1598–1603; Radvilų liejykla liejo retai pasitaikančius ažūrinius varpus), Klecke, Kapyliuje ir Slucke (visuose apie 17–18 a.), Punioje (apytikriai 17 a. pabaigoje), Pašiaušėje (18 a. pradžioje), Joniškyje (apie 1712–28), Varniuose (1785–1831). 18–19 a. į Lietuvą Nemunu plukdyti Karaliaučiaus liejyklų varpai. 19 a. pradžioje buvo įkurtos liejyklos Dysnoje ir Rokiškyje.
20 a. pirmoje pusėje (iki 1940) Kaune (Žaliakalnyje) veikė J. Masalcevo (Masalco) liejykla, išliejusi bažnyčioms apie keliasdešimt varpų. Iki 1939 Lietuvos bažnyčioms keliasdešimt varpų iš plieno išliejo Bochumo (Vokietija) liejyklos. Atkūrus nepriklausomybę Lietuvai varpų išliejo Lenkijos, Vokietijos, Belgijos, Olandijos liejyklos, dovanojo užsienio valstybių bažnyčių parapijos.
Išlikę vertingi varpai, jų liejikai
Išliko vertingų 15 a. varpų Kelmėje, Semeliškėse (1442, vadinamasis Taikos varpas, dedikuotas Vytautui Didžiajam), Vilniuje (1420, Ustiako varpas, saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje), 16 a. – Plokščiuose (1573 Rytų Prūsijoje išliejo W. Stuferis), Siesikuose (1501 gotikinės puošybos varpas), Kauno ir Vilniaus (nuo 1597) liejiko M. Hofmanno 2 varpai – Molodovo (Baltarusija) cerkvei (1583) ir Šaukėnų bažnyčiai (1587). Nemažai išlikusių vertingų 17 a. varpų nuliejo G. Beningas (Šv. arkangelo Mykolo bažnyčios Kaune 1618 Gdanske išlietas varpas), M. Dornmannas, J. Breuteltas (1915 iš Lietuvos į Rusiją išvežtas 1630 išlietas varpas, Krekenavos, 1639, Viduklės ir Astravo, abu 1644, Plungės, 1646, Kelmės kalvinų, 1647, bažnyčių varpai), J. Delamarsas (Pažaislio vienuolyno, po 1664, 2 Alytaus, 1669, 1670, Vilniaus 2 Šv. apaštalų Petro ir Povilo, 1668, katedros, 1673, Šv. Jonų, 1675, Alsėdžių, 1679, 2 Skarulių, 1670, bažnyčių varpai), J. U. Baderis (Adutiškio bažnyčios varpas, 1673). 18 a. vertingų varpų nuliejo T. Aponavičius, G. Mörkas, C. G. Sparas, 19 a. – J. S. Wachneris, jo sūnus D. Wachneris (2 Skriaudžių bažnyčios varpai, 1820) ir vaikaitis B. Wachneris (itin vertingas Vilniuje 1861 išlietas varpas). 19–20 a. nulieta įvairios paskirties varpų (ir memorialinių). 1919 Jungtinių Amerikos Valstijų lietuvių iniciatyva nulietas ir Lietuvai dovanotas Laisvės varpas, 1922 pakabintas Karo muziejaus bokšte Kaune.1922 Karo muziejaus bokšte įrengtas 9 varpų rinkinys (nuo 1937 pakeistas varpų junginiu; Kauno kariljonas), 1967 Vilniaus katedros varpinėje – 16 istorinių vertingų varpų atsitiktinis rinkinys (varpai nepataisomai sužaloti frezuojant, gręžiant), 1987 Klaipėdos centrinio pašto bokšte įrengtas Klaipėdos kariljonas.
L: G. M. Martinaitienė XIV–XV a. LDK varpai / Menotyra 2007 t. 14; G. Žalėnas Kaišiadorių vyskupijos bažnyčių varpai Kaišiadorys 2008, Varnių varpų liejykla Kaunas 2011; M. Brensztejn Zarys dziejów ludwisarstwa na ziemiach b. Wielkiego Księstwa Litewskiego Wilno 1924; W. Thalmann Die Glocken der Stadkirche Tilsit Tilsit 1925; S. Thurm Deutscher Glockenatlas Bd. 4 Baden München 1985; Kolokola: istorija i sovremennost' Moskva 1985; M. Schilling Glocken: Gestalt, Klang und Zier Dresden 1988.
1352