varpẽlinės kerãmikos kultūrà, Europos archeologinė kultūra.
Gyvavo trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų Vakarų ir Vidurio Europoje; pavienių paminklų randama Maroke. Pavadinta pagal jai būdingus apversto varpo formos keramikos dirbinius. Gyventojai vertėsi gyvulininkyste, medžiokle, žvejyba, maisto rinkimu, gintaro apdirbimu, metalo liejimu, audimu. Iš molio gaminosi ornamentuotus indus, iš vario – durklus, iš titnago ir obsidiano – strėlių ir iečių antgalius. Žmonės gyveno stačiakampiuose stulpinės konstrukcijos pastatuose ir pusiau žeminėse. Mirusiuosius laidojo dažniausiai nedegintus, akmeninėse dėžėse, rečiau – sudegintus pilkapynuose. Dėl varpelinės keramikos kultūros raidos nesutariama: manoma, ji buvusi indoeuropietiška (indoeuropiečiai), kilusi iš Pirėnų pusiasalio arba dabartinės Libijos teritorijos. Didžiojoje Britanijoje žymiausiu šios kultūros paminklu laikomas Stonehenge’as.
varpelinės keramikos kultūros puodas iš Ciempozueloso (Madrido autonominė sritis)