varpininkai

vapininkai, lietuvių liberalinė demokratinė grupuotė. Veikė 1888–1902. Iš caro valdžios reikalavo lietuviams lygių su kitomis Rusijos imperijos tautomis ekonominių, kultūrinių ir politinių teisių, siekė apriboti dvarininkų žemėvaldą, smerkė sulenkėjusių Lietuvos bajorų, dalies kunigų vykdomą polonizaciją, rūpinosi lietuvių tautinės savimonės, kultūros ir literatūros ugdymu. Varpininkai propagavo pažangius ūkininkavimo metodus, prisidėjo prie lietuvių ideologijos formavimo (skelbė tautinės vienybės ir visuomenės sluoksnių santaiką).

Mintaujos varpininkų grupė apie 1894 (iš kairės stovi: J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas, V. Kudirka, sėdi: M. Lozoraitis, Motiejus Čepas, G. Landsbergis-Žemkalnis; Kauno technologijos universiteto biblioteka)

Varpininkų vyraujanti institucija – metinis suvažiavimas, jame dalyvaudavo nuo 5–6 iki 40–50 žmonių, buvo renkamas centro, arba vykdomasis, komitetas. Varpininkų iniciatyvinę grupę sudarė Varšuvos lietuvių draugijos Lietuva nariai J. Adomaitis‑Šernas, J. Gaidamavičius‑Gaidys, V. Kudirka, Justinas Staugaitis. Prie jų prisidėjo Maskvos lietuvių studentų draugijos nariai. Iki 1895 varpininkams priklausė P. P. Būčys, A. Burba, A. Milukas, J. Tumas‑Vaižgantas ir kiti kunigai. Dvasininkai iš varpininkų pasitraukė, kai pasauliečiai (V. Kudirka ir kiti) pasmerkė popiežių Leoną XIII, kuris po Kražių skerdynių 1894 enciklikoje Caritatis providentiaeque nostrae (paskelbta laikraštyje Žemaičių ir Lietuvos apžvalga) ragino tikinčiuosius klausyti pasaulietinės valdžios. Dėl įtakos lietuvių tautiniam judėjimui varpininkai varžėsi su sargiečiais.

Mintaujos varpininkų grupė apie 1894 (iš kairės stovi: J. Jablonskis, J. Tumas-Vaižgantas, V. Kudirka, sėdi: M. Lozoraitis, Motiejus Čepas, G. Landsbergis-Žemkalnis; Kauno technologijos universiteto biblioteka)

1888–95 įtakingiausi tarp varpininkų buvo varšuviečiai. Po 1895 sustiprėjo maskviečių įtaka. Kai kurie iš jų (J. Bagdonas, K. Grinius, P. Leonas) buvo nuosaikūs, kiti (F. Janušis, S. Matulaitis, L. Vaineikis) labiau simpatizavo revoliucionieriams ir socialistams. Vieni varpininkai kurį laiką dalyvavo Lietuvos socialdemokratų partijos veikloje (J. Bagdonas, K. Grinius atstovavo varpininkams partijos pirmajame suvažiavime). 20 a. pradžioje stipriau ėmė reikštis Vilniaus nuosaikieji ir dešinieji varpininkai – F. Bortkevičienė, A. Smetona, J. Vileišis ir P. Vileišis. Vilniuje kūrėsi ir kairiųjų varpininkų grupė; jai vadovavo J. Šaulys ir P. Višinskis. Kairieji varpininkai reikalavo glaudžiau bendradarbiauti su Rusijos demokratine visuomene, siekti konstitucinių reformų. Kurį laiką varpininkams priklausę J. Biliūnas, V. Kapsukas po 1902 suvažiavime kilusios polemikos su J. Bagdonu, K. Griniumi pasitraukė, varpininkai įkūrė Lietuvos demokratų partiją.

Varpininkų leidiniai: Varpas (1889–1905), Ūkininkas (1890–1905), Naujienos (1901–03).