Váršuvos gètas, per Antrąjį pasaulinį karą 1940 10–1943 05 Varšuvoje veikęs nacių įkurtas žydų getas. Didžiausias iš nacių įkurtų getų.
Geto įkūrimas
Varšuvos apygardos gubernatoriaus Ludwigo Fischerio įsakymu 1940 04 01 buvo pradėta statyti geto siena, apjuosianti Varšuvos teritoriją, kurioje daugiausia gyveno žydai. Šiam darbui vadovavo nacių paskirta miesto Žydų taryba (Judenrat), kurią sudarė 24 nariai (iki 1942 06 pirmininkas Adamas Czerniakówas, nuo 1942 06 – Marekas Lichtenbaumas; taryba buvo atsakinga už nacių įsakymų vykdymą). Nacių valdžia iš kuriamo geto gretimų rajonų iškėlė apie 113 000 lenkų į kitus miesto rajonus, o apie 138 000 žydų iš Varšuvos priemiesčių atkėlė į kuriamą getą. 1940 10 16 Lenkijos generalinis gubernatorius Hansas Frankas paskelbė apie geto įkūrimą. Geto plotas buvo 3,4 km2, jį sudarė 2 dalys – Didysis getas ir Mažasis getas; abi zonas skyrė specialūs vartai (1942 01 panaikinti, virš jų nutiestas medinis pėsčiųjų tiltas). Iš pradžių gete gyveno apie 450 000 žydų (apie 30 % Varšuvos gyventojų). 11 15 buvo baigta statyti 3 m aukščio geto siena (su spygliuota viela viršuje); ją saugojo vokiečių policininkai.
Varšuvos geto siena (1941 05 24)
Pirmasis Varšuvos geto komisaras buvo SA pareigūnas Waldemaras Schönas. 1941 01, pašalindamas beveik visas maisto atsargas, jis gete sukėlė badą, už tai 1941 03 iš pareigų buvo atleistas. Naujuoju komisaru iki 1942 11 buvo Heinzas Auerswaldas. Be Žydų tarybos, dar veikė Žydų geto policija (įsteigta 1940 09, sudarė apie 3000 vyrų), turėjusi gete užtikrinti viešąją tvarką.
Sąlygos
Žydai ant rankos privalėjo nešioti skiriamąjį ženklą – raištį su geltona Dovydo žvaigžde. Menką maisto racioną dažniausiai sudarė sausa duona, bulvės, kruopos, ropės, t. p. nedidelis mėnesinis margarino, cukraus ir mėsos priedas; 1941 08 maisto kiekis vienam gyventojui buvo dar labiau sumažintas. Dėl to didžioji dalis maisto (apie 80 %) į getą patekdavo slapta ir per nelegalią prekybą (joje dalyvavo vyrai, moterys ir vaikai), dažniausiai vaikai kirsdavo geto sieną grįždami su maisto produktais ir kitomis prekėmis. Nelegali prekyba dažnai buvo vienintelis geto gyventojų, kurie priešingu atveju būtų mirę iš bado, išgyvenimo šaltinis. Dėl infekcinių ligų, bado ir egzekucijų gyventojų mažėjo (iki 1942 06 mirė apie 100 000 žmonių). Daug geto gyventojų mėgino bėgti (už tai buvo sušaudyti), kai kuriems iš jų pavyko.
Varšuvos geto turgus (1941 05)
Per pirmuosius pusantrų metų į getą buvo atvežti tūkstančiai Lenkijos žydų, t. p. dalis romų iš mažesnių miestų ir kaimo vietovių, tačiau daugelis mirė nuo šiltinės ir bado. Dalis geto gyventojų (apie 18 000) buvo išnaudojami karo reikmėms: Vokietijos kariškiams gamino aprangą.
Nepaisant didelių sunkumų Varšuvos gete veikė mokyklų sistema. Kai kurios buvo nelegalios ir veikė prisidengdamos sriubos valgyklomis. Rabinas Aleksandras Fridmanas suorganizavo pogrindinį religinių mokyklų tinklą. Šios mokyklos, oficialiai veikiančios kaip vaikų darželiai, medicinos centrai ir sriubos valgyklos, buvo prieglobstis tūkstančiams vaikų, paauglių ir šimtams mokytojų. 1941, kai vokiečiai Žydų tarybai davė oficialų leidimą atidaryti mokyklas, nelegalios mokyklos tapo legaliomis ir pradėjo gauti Žydų tarybos finansinę paramą. Veikė ir slaptos bibliotekos, užsiėmimai vaikams, teatras (buvusio kino teatro Femina pastate) ir net simfoninis orkestras (koncertavo keliose vietose, įskaitant Feminą).
Trėmimai į Treblinką
1942 06 naciams priėmus slaptą planą išžudyti Lenkijos žydus prasidėjo (apgaulingai teigiant, kad vyksta perkėlimas) Varšuvos geto gyventojų prievartinis sutelkimas masiniam trėmimui, tą privalėjo atlikti Žydų geto policija. Liepos 23–rugsėjo 21 aukos traukiniais buvo perkeltos į Treblinkos koncentracijos stovyklą (miške už 80 km į šiaurės rytus nuo Varšuvos; Treblinka) ir išžudytos nuodingomis dujomis, aukų skaičius – apie 254 000 žmonių (kitais duomenimis, mažiausiai apie 300 000). Paskutiniai buvo tremiami Žydų geto policininkai ir jų šeimų nariai (apie 2200 žmonių). Masinio trėmimo operacijai vadovavo SS komisaras Hermannas Höfle.
Geto sukilimas ir sunaikinimas
Daugelis likusių Varšuvos geto žydų nusprendė priešintis galimiems tolesniems trėmimams ir pradėjo nelegaliai kaupti ginklus, amuniciją ir kitus reikmenis. 1943 01 18 vokiečių SS kariai ir policininkai įsiveržė į getą ir ėmėsi represijų: tą pačią dieną sušaudė apie 600 žmonių ir apie 5000 žmonių išvežė iš geto teritorijos. Vėliau represijas sustabdė 1943 04 prasidėjęs Varšuvos geto sukilimas, jame dalyvavo šimtai sukilėlių, ginkluotų įvairiais ginklais ir Molotovo kokteiliais (naciai tokio pasipriešinimo nesitikėjo). Malšindami sukilimą naciai getą visiškai sunaikino, nuo 1943 vasaros dalyje buvusio geto veikė koncentracijos stovykla.
Varšuvos geto gyvenamojo kvartalo gaisras per sukilimo malšinimą (1943)
Varšuvos geto teritorija po Antrojo pasaulinio karo (1945 ar 1946)
L: H. Makower Pamiętnik z getta warszawskiego październik 1940–styczeń 1943 Wrocław 1987; E. Ringelblum Kronika getta warszawskiego wrzesień 1939–styczeń 1943 Warszawa 1988; M. Grynberg Pamiętniki z Getta Warszawskiego Warszawa 1993; R. Sakowska Ludzie z dzielnicy zamkniętej Warszawa 1993; W. Bartoszewski, M. Edelman Żydzi Warszawy 1939–1943 Lublin 1993; I. Cukierman Nadmiar pamięci. Wspomnienia lat 1939–1946 Warszawa 2000; S. Ernest O wojnie wielkich Niemiec z Żydami Warszawy 1939–1943 / Czytelnik 2003 04; T. Szarota Okupowanej Warszawy dzień powszedni Warszawa 2010; B. Engelking, J. Leociak Getto warszawskie: przewodnik po nieistniejącym mieście Warszawa 2013.