Váršuvos mšis, Lenkijos kariuomenės ir Raudonosios armijos (RA) dalinių kautynės, vykusios 1920 08 12–17 į šiaurę nuo Varšuvos per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą.
Mūšio planai ir pajėgų išsidėstymas
1920 07 04 M. Tuchačevskio vadovaujamas RA Vakarų frontas pradėjo puolimą, kurio tikslas buvo sukelti revoliuciją Vakaruose. Bolševikų puolimas buvo itin sėkmingas, per penkias savaites RA įveikė 600 km ir rugpjūčio pradžioje priartėjo prie Varšuvos. Lenkijos mėginimai sustabdyti bolševikus Ščiaros ir Nemuno bei Bugo ir Narevo upių linijose buvo nesėkmingi, todėl bolševikų puolimas Lenkijoje sukėlė politinę krizę: pasikeitė vyriausybė, karo vadovybė, šalį paliko Vakarų valstybių pasiuntiniai ir Raudonojo Kryžiaus atstovai.
Rugpjūčio pirmomis dienomis J. Piłsudskis ir Lenkijos karinė vadovybė parengė Varšuvos gynybos planą, dėl kurio autorystės nesutariama iki šiol: vieni teigia, kad planą parengė J. Piłsudskis, kiti – generolai Tadeuszas Rozwadowskis ir M. Weygand’as. Diskusijas šiuo klausimu ir skirtingas interpretacijas dar labiau skatina aplinkybė, kad, parengus Varšuvos gynybos planą, 08 12 J. Piłsudskis atsistatydino iš vyriausiojo karo vado pareigų, o Varšuvos gynybai kautynių metu vadovavo T. Rozwadowskis. J. Piłsudskis tikėjosi, kad M. Tuchačevskis Vyslą pereis šiauriniuose Varšuvos priemiesčiuose, todėl nutarė leisti bolševikams priartėti prie miesto, juos sulaikyti ir, smogus į kairįjį bolševikų armijų flangą prie Wieprzo upės sutelktomis pajėgomis, priversti juos atsitraukti.
J. Piłsudskis (kairėje) ir E. Rydz‑Śmigly (1920 08)
Tuo tikslu rugpjūčio pirmoje pusėje buvo pergrupuota Lenkijos kariuomenė. Šiaurės rytų frontą (vadas J. Halleris), apimantį ruožą nuo Prūsijos sienos iki Dęblino, gynė 5‑oji armija (vadas W. Sikorskis), 1‑oji armija (vadas generolas Francišekas Latinikas), 2‑oji armija (vadas generolas Bolesławas Roja). Centriniame fronte nuo Dęblino iki Brodo (vadas E. Rydz‑Śmigly) stovėjo 4‑oji armija (vadas generolas Leonardas Skierskis) ir 3-ioji armija (vadas generolas Zygmuntas Zielinskis), pietiniam frontui nuo Wieprzo iki Lenkijos pietrytinės sienos vadovavo generolas Wacławas Iwaszkiewiczius.
Prie Varšuvos sukaustytoms bolševikų armijoms į kairįjį flangą turėjo smogti už Wieprzo upės sutelktos lenkų pajėgos. Jas sudarė 14‑oji ir 16‑oji Poznanės divizijos, 1‑oji ir 3‑ioji legionierių divizijos, 2‑oji kalnų divizija ir kavalerijos brigada. Tai buvo geriausios Lenkijos kariuomenės pajėgos, kurios buvo gerai kariškai išmokytos ir pasižymėjo mūšių patirtimi.
M. Tuchačevskis tikėjosi, kad pagrindinė lenkų gynybos linija bus įrengta Varšuvos šiaurinėje dalyje prie Vyslos, todėl nurodė 4‑ajai armijai ir Gajos Gajaus raitelių korpusui apeiti Varšuvą plačiu lanku ir pulti iš vakarų. Bolševikai pirmiausia planavo smogti į kairįjį Lenkijos kariuomenės flangą, po to turėjo sekti 15‑osios ir 1‑osios armijų smūgis į pagrindinę gynybos liniją iš šiaurės. 16‑oji armija turėjo pulti Varšuvą iš rytų, o Mozyriaus grupė apsaugoti jos flangus. Bolševikai planavo į Varšuvą įžengti 08 14.
Kaip parodė mūšio eiga, nei J. Piłsudskis, nei M. Tuchačevskis tiksliai nenuspėjo oponento veiksmų, o mūšio baigtį nulėmė karo vadų sugebėjimai pasinaudoti oponento klaidomis. M. Tuchačevskis, nesutikdamas lenkų pasipriešinimo, 08 10 pakreipė savo armijas šiaurės vakarų kryptimi, taip kairysis flangas tapo dar labiau pažeidžiamas, bet tikėtasi, kad šį flangą pridengs Pietvakarių fronto Raitelių ir 12‑oji armijos. Taip neįvyko, kadangi pietvakarių fronto vadai J. Stalinas ir Aleksandras Jegorovas ignoravo vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Sergejaus Kamenevo įsakymą. Ši M. Tuchačevskio klaida itin palengvino Lenkijos kariuomenės uždavinį paskutiniame mūšio etape smogti į kairįjį raudonarmiečių flangą.
Kautynių eiga
1920 08 12 kovos veiksmus prieš Lenkijos 1‑ąją armiją pradėjo bolševikų 12‑oji armija ir 08 13 rytiniame fronto sparne užėmė Radzyminą. 1‑osios armijos daliniai po nesėkmingų mėginimų atsiimti Radzyminą ėmė trauktis, o RA – artėti link Varšuvos. Rytiniame fronto flange susiklostė grėsminga situacija – raudonarmiečiams iki Vyslos tiltų buvo likę 13 kilometrų. Tokia padėtis privertė J. Hallerį ir W. Sikorskį manyti, kad M. Tuchačevskio pagrindinis smūgis bus nukreiptas prieš lenkų 1‑ąją armiją, todėl jie nutarė 1‑osios ir 5‑osios armijų jėgomis atsiimti Radzyminą. Lenkų generolų sumanymas buvo rizikingas: prieš 5‑ąją armiją buvo sutelkta tris kartus daugiau raudonarmiečių ir ji negalėjo sėkmingai pulti. Nepaisant to, 08 14 abi armijos pradėjo kontrpuolimą Nowy Miasto, Nasielsko ir Radzymino kryptimi, 08 16 Radzyminą atsiėmė. Bolševikų išvarymas iš Radzymino sustabdė bolševikų 16‑osios armijos puolimą ir laikinai apsaugojo rytinę fronto dalį.
Lenkijos kariuomenės apkasai prie Miłosnos (1920 08)
Pradėjus Radzymino puolimą didelė grėsmė iškilo vidurinėje ir vakarinėje fronto dalyse, kur Varšuvą turėjo atakuoti stipriausia bolševikų 4‑oji armija. Šioje fronto dalyje padėtį išgelbėjo 5‑osios armijos puolimas bolševikų 4‑osios ir 15‑osios armijų užnugaryje (08 15–16). Puolimas prie Wkros upės, nors nebuvo didelis, Lenkijos kariuomenei atnešė netikėtai gerų rezultatų: buvo užimtas 4‑osios armijos štabas ir nutrauktas ryšys su M. Tuchačevskiu. Taigi buvo sutrikdyti pačios stipriausios bolševikų 4‑osios armijos ryšiai su fronto vadu ir jos veiksmai. Reaguodamas į tai, 08 16 rytą M. Tuchačevskis buvo priverstas sustabdyti 4‑osios armijos puolimą Varšuvos link ir pajėgas nukreipti į flangų apsaugą prie Nasielsko bei kovą su ten atakuojančia lenkų 5‑ąja armija.
Šiuo momentu vakariniame fronto sparne Pułtusko kryptimi bolševikus pradėjo pulti 1‑oji lenkų armija. Tai buvo lemiamas persilaužimas kautynėse, bolševikų 3‑ioji ir 15‑oji armijos pradėjo trauktis. Radzymino apgynimas apsaugojo Varšuvą nuo pavojaus iš rytų, o pergalė prie Wkros ir Modlino – nuo grėsmės iš šiaurės. Šie mūšiai sukaustė bolševikų pajėgas ir sudarė sąlygas J. Piłsudskio grupei pulti besitraukiančių bolševikų armijų sparną. Pagal vyriausiojo karo vado įsakymą 08 17 šios pajėgos atakavo Mazovijos Mińsko kryptimi, padarė didelių nuostolių bolševikų 16‑ajai armijai ir privertė ją trauktis, 08 25 kontratakuojančios pajėgos pasiekė Rytų Prūsijos sieną, o M. Tuchačevskio kariuomenė traukėsi iki Nemuno linijos.
Mūšis buvo baigtas, Varšuva apginta, RA išblaškyta ir priversta atsitraukti.
Nuostoliai ir reikšmė
Per penkias mūšio dienas Lenkijos kariuomenė paėmė apie 50 000 bolševikų karo belaisvių (sovietiniai autoriai nurodo apie 65 000), žuvo apie 25 000 raudonarmiečių karių, apie 80 000 buvo internuoti Rytprūsiuose. Lenkijos kariuomenės nuostoliai sudarė apie 4500 žuvusių ir apie 10 000 sužeistų karių.
Mūšis, dažnai vadinamas stebuklu prie Vyslos, nulėmė, kad bolševikinės revoliucijos plitimas buvo sustabdytas, o mūšio vieta tapo viena svarbiausių lenkų tautos istorinės atminties vietų.
L: Rok 1920. Pochód za Wysłę Warszawa 1924; M. Pruszynski Dramat Pilsudskiego wojna 1920 Warszawa 1995; A. Zamoyski Warszawa 1920. Nieudany podbój Europy. Klęska Lenina Warszawa 2015.
2733
-stebuklas prie Vyslos