Váršuvos sukilmas, lenkų sukilimas prieš nacių okupacinę valdžią. Vyko 1944 08 01–10 02, per SSRS–Vokietijos karą. Suorganizuotas Lenkijos emigracinės vyriausybės iniciatyva.
Svarbiausia jėga – Armija Krajova; Varšuvos sukilimas buvo Armijos Krajovos operacijos Audra (Burza) dalis. Svarbiausias tikslas – atkurti teisėtą Lenkijos valdžią iki Varšuvą užims SSRS kariuomenė ir valdžią perims 07 20 Maskvoje (oficialiai – Chełme) sudarytas prosovietinis Lenkijos nacionalinis išsivadavimo komitetas. Dalyvavo apie 50 000 Armijos Krajovos ir kitų pogrindžio organizacijų karių, vėliau prisijungė daug civilių gyventojų. Sąjungininkų karinės oro pajėgos tiekė sukilėliams ginklų ir maisto produktų.
1944 08 01–04 sukilėliai užėmė didelę dalį miesto. Prieš juos pasiųsta apie 50 000 Vokietijos karių, 08 05 sukilėliai perėjo į gynybą. Vokiečiai suskaldė juos į izoliuotas grupes, palauždami atkaklų pasipriešinimą pamažu siaurino sukilėlių kontroliuojamą teritoriją. SSRS kariuomenė, 09 14 užėmusi Varšuvos priemiestį Pragą, sustojo Vyslos dešiniajame krante, kovos veiksmais sukilimo neparėmė (buvo aiškinamasi karinėmis priežastimis, bet, manoma, kad puolimas sustabdytas, nes emigracinės vyriausybės vadovas S. Mikołajczykas atmetė J. Stalino pasiūlymą su Lenkijos nacionaliniu išsivadavimo komitetu sudaryti bendrą vyriausybę); SSRS oro pajėgų teikiama pagalba buvo daugiau propagandinio pobūdžio. 1944 10 01 sukilėliai nutraukė kovą, 10 02 pasirašytas kapituliacijos aktas.
vokiečių kariai, malšinantys Varšuvos sukilimą (1944 08)
Per sukilimą žuvo, sužeista arba dingo be žinios daugiau kaip 40 000 sukilėlių, apie 150 000 Varšuvos gyventojų, t. p. apie 25 000 Vokietijos karių. Vokietijos kariuomenė per Varšuvos sukilimą ir po jo sugriovė apie 40–50 % Varšuvos pastatų. Varšuvos sukilimo kariniai ir politiniai tikslai liko neįgyvendinti, bet sukilimas tapo lenkų kovos už nepriklausomybę simboliu.