Váršuvos sutarts, Švedijos ir Abiejų Tautų Respublikos tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta 1705 11 28 Varšuvoje. Sutartį pasirašė Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Leščinskiui ištikima Abiejų Tautų Respublikos (ATR) dalis, kuriai atstovavo 1704 02 16 sudaryta Varšuvos konfederacija.
1701–04 Švedijos kariuomenės pergalės leido įgyvendinti karaliaus Karolio XII tikslą iš ATR sosto pašalinti Augustą II, kuris 1700 užpuolė Švediją ir pradėjo Didįjį Šiaurės karą. 1704 07 12 negausiai susirinkę ATR senatoriai ir bajorijos atstovai naujuoju karaliumi Karolio XII nurodymu išrinko Lenkijos didiką Stanislovą Leščinskį. Po 1705 10 04 įvykusios karūnacijos buvo baigtos derybos dėl naujos tarpvalstybinės Švedijos ir ATR sutarties, kuri turėjo apibrėžti tolesnius valstybių santykius. Sutartis numatė ATR ir Švedijos politinę ir karinę sąjungą kare su nuverstu nuo sosto Augustu II ir jo šalininkais, 1704 01 29 susibūrusiais į Sandomiero konfederaciją, bei su jų sąjungininke Rusija. Karas turėjo būti tęsiamas, kol Augustas II atsisakys sosto ir kol bus pasiekta pergalė prieš Rusiją, o abu įveikti priešai atlygins sukelto karo nuostolius.
Karolis XII (kairėje) pirmąkart susitinka su Stanislovu Leščinskiu (metalo raižinys pagal Alonzo Chappelio piešinį, 1869)
Pagal Varšuvos sutartį Švedijos kariuomenės daliniai galėjo būti dislokuoti ATR tvirtovėse, t. p. jos teritorijoje Švedija turėjo teisę verbuoti žmones į savo kariuomenę, galėjo laisvai naudoti visus ATR uostus ir upes kariuomenės pervežimui. Švedija įsipareigojo suteikti ATR karinę pagalbą. Pagalbinių dalinių skaičius ir išlaikymas sutartyje nebuvo apibrėžtas – ateityje tai turėjo nustatyti kitas susitarimas. Iš esmės tokia formuoluotė leido Švedijai laikyti ATR teritorijoje savo pagrindinę kariuomenę ir ją išlaikyti ATR gyventojų sąskaita.
Kontroversiškiausias buvo sutarties 3 dalies 4 punktas, kuris numatė, kad Švedija padės ATR atsikovoti teritorijas, prarastas per paskutinį karą su Rusija (Smolensko ir Kijevo vaivadijas; Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karas), bet ATR už tai turės atsilyginti sutartyje neįvardyta kompensacija. Manytina, kad taip buvo stengiamasi išvengti ATR bajorijos nepasitenkinimo dėl būsimų teritorinių praradimų – minimas atlygis, spėjama, turėjo būti ATR leno teise priklausiusi Kuršo kunigaikštystė ir bendrai Lenkijos ir Lietuvos valdoma Livonijos vaivadija.
Varšuvos sutartimi ATR prarado užsienio politikos laisvę, nes joje buvo įtvirtintas draudimas sudaryti bet kokias naujas tarptautines sutartis, nenaudingas Švedijai. Sutartis t. p. turėjo būti įtraukta į Pacta conventa, t. y. kiekvienas naujai išrinktas Lenkijos karalius būtų turėjęs prisiekti, kad ją vykdys. Augusto II šalininkai turėjo per 3 mėn. pripažinti Stanislovą Leščinskį, o to nepadariusiems grėsė mirtis, garbės netekimas ir turto konfiskavimas. Karolio XII sąjungininkams Sapiegoms turėjo būti grąžintos visos valdos ir pripažintos visos Lietuvoje turėtos privilegijos bei pareigos, prarastos po Valkininkų mūšio. Sutartis garantavo ATR gyvenantiems protestantams visišką tikėjimo laisvę, o protestantams bajorams – ir politines teises. Katalikų teisių apsaugos Švedijos teritorijose sutartis nenumatė. Varšuvos sutartis t. p. reguliavo daugelį ekonominių ATR ir Švedijos santykių klausimų. Švedijos valdomo Rygos miesto pirkliams buvo suteiktos išskirtinės prekybos Lenkijoje ir LDK sąlygos.
Varšuvos sutarties publikacija (fragmentas; iš J. Dumont’o Corps Universel Diplomatique Du Droit Des Gens t. 8 d. 1, 1731 išspausdinta Amsterdame; Bavarijos valstybinė biblioteka Miunchene)
17 a. pabaigoje įrengtas Palangos uostas turėjo būti sugriautas, tranzitinė prekyba per LDK teritoriją – nukreipta į Rygos uostą. Lietuviai t. p. turėjo sutaisyti visus į Rygą vedančius kelius ir tiltus. Švedijos pirkliai įgijo teisę įsikurti daugelyje Lenkijos ir LDK miestų ir laisvai juose prekiauti. Lenkijos ar LDK pirkliai panašių teisių Švedijoje negavo.
Varšuvos sutartis įteisino faktinę Švedijos politinę ir ekonominę hegemoniją ATR atžvilgiu. Vis dėlto sutartis galutinai niekada neįsigaliojo, nes Stanislovui Leščinskiui nepavyko įtvirtinti savo valdžios visoje ATR teritorijoje, o Švedijos kariuomenei patyrus pralaimėjimą Poltavos mūšyje 1709 jis pasitraukė iš šalies.
R: J. Dumont Corps Universel Diplomatique Du Droit Des Gens t. 8 d. 1 Amsterdam 1731. L: K. –G. Hildebrand Ekonomiska syften i svensk expansionspolitik 1700–1709 / Historia kring Karl XII Stockholm 1964; W. Konopczyński Polska a Szwecja: Od pokoju oliwskiego do upadku Rzeczypospolitej 1660–1795 Warszawa 1924; L. R. Lewitter Russia, Poland and the Baltic 1697–1721 / The Historic Journal t. 11 (1968).
3278