vartojimo funkcija
vartójimo fùnkcija, matematinis modelis, kuris parodo vartojimo išlaidų priklausomybę nuo vartotojų disponuojamųjų (grynųjų, atskaičius mokesčius) pajamų.
Vartojimo funkcijos pagrindinė prielaida – disponuojamosios pajamos yra svarbiausias veiksnys, lemiantis vartojimo išlaidų dydį.
Trumpojo laikotarpio vartojimo funkciją pateikė ir išanalizavo J. M. Keynesas, ilgojo laikotarpio – S. S. Kuznetsas. J. M. Keyneso vartojimo funkciją išreiškia formulė: C = a + c ·Y, čia C – vartojimo išlaidos, Y – disponuojamosios pajamos, c – ribinis polinkis vartoti (vartojimo išlaidų prieaugis pajamoms padidėjus vienetu), a – autonominis vartojimas, kurį sudaro būtiniausios išlaidos (pavyzdžiui, maistui), kai vartotojas neturi jokių pajamų ir šioms išlaidoms apmokėti naudoja santaupas arba skolinasi. Išanalizavęs vartojimo funkciją J. M. Keynesas nustatė šias jos savybes: vartojimo išlaidos tiesiogiai priklauso nuo disponuojamųjų pajamų (kuo jos didesnės, tuo daugiau vartojama), ribinis polinkis vartoti svyruoja nuo nulio iki vieneto, bet vidutinis polinkis vartoti (C / Y = a / Y + c) didėjant pajamoms mažėja, nes vartotojai vis didesnę gaunamų pajamų dalį skiria taupymui. S. S. Kuznetsas nustatė, kad ilguoju laikotarpiu vidutinis polinkis vartoti yra pastovus ir lygus ribiniam (ilgojo laikotarpio vartojimo funkcija yra: C = c ·Y).
Vartojimo funkcija yra gerokai supaprastinta, nes praktiškai didėjant vartotojų pajamoms jų ribinis polinkis vartoti dažniausiai mažėja (dėl šios priežasties vartojimo funkcijos grafikas turi ne tiesės, bet kreivės formą), vartojimo išlaidoms, be disponuojamų pajamų, turi įtakos vartotojų lūkesčiai dėl būsimųjų pajamų, sukauptas turtas, amžius, sveikata ir kiti veiksniai.
2687