vartójimo nòrmos, ekonominiai rodikliai, kurie išreiškia planuojamą ar siekiamą gyventojų prekių ir paslaugų vidutinį vartojimą nustatytais vienetais per tam tikrą laikotarpį.
Vartojimo normos naudojamos šalies ar regiono ekonominei plėtrai planuoti, vartojimui racionalizuoti, pragyvenimo išlaidoms skaičiuoti ir vartotojo biudžetui sudaryti.
Skiriamos planinės ir racionaliosios vartojimo normos.
Planinės vartojimo normos
Planines vartojimo normas nustato valstybinės įstaigos, jos naudojamos pagrindžiant mokyklų, ligoninių, vaikų lopšelių‑darželių, kitų socialinių ir kultūros įstaigų, finansuojamų iš valstybės biudžeto, išlaikymo išlaidų (pavyzdžiui, maitinimui) normas, planuojant gyventojų aprūpinimą socialinėmis, kultūros, komunalinėmis, viešojo transporto, ryšių paslaugomis ir būstu. Elektros energijos, šilumos, karšto ir šalto vandens, dujų vartojimo normos komunaliniame ūkyje naudojamos ir atsiskaitymams su vartotojais, kurie neturi jų vartojimo apskaitos prietaisų (skaitiklių).
Racionaliosios vartojimo normos
Racionaliosios vartojimo normos apskaičiuojamos ilgesniam laikotarpiui kaip tam tikras vartojimo etalonas, kurį nustato mokslinės, medicinos įstaigos; iš jų labiausiai paplitusios moksliškai pagrįstos fiziologinės pagrindinių maisto produktų, vitaminų, riebalų, baltymų, angliavandenių, kitų maistingųjų medžiagų vidutinės vartojimo normos, reikalingos žmogaus sveikatai palaikyti, dažnai diferencijuojamos pagal vartotojų amžių, lytį, profesiją ir kitas kategorijas.