varžýtynės, areštuoto turto prievartinis pardavimas, kai gauti pinigai skiriami kreditorių reikalavimams tenkinti.
Bendrieji principai
Dažniausiai organizuoja antstolis. Varžytynės gali vykti tik skolininkui nesutikus vykdyti antstolio sprendimo. Skolininkas gali išvengti varžytynių, jei pats suranda areštuoto turto pirkėją ir iki varžytynių pradžios pasiūlo jį antstoliui, o šis varžytynes atšaukia.
Varžytynių tvarka Lietuvoje
Lietuvoje pagal Civilinio proceso kodeksą (2002, įsigaliojo 2003) varžytynės vyksta elektroniniu būdu interneto specialiame tinklalapyje. Skolininkui priklausantis nekilnojamasis turtas ir kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, kurio vertė viršija 2 030 eurų (varžytynės baigiamos po 20 dienų), t. p. kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija 30 000 eurų (varžytynės baigiamos po 30 dienų), realizuojamas parduodant iš varžytynių. Varžytynių dalyviai (fiziniai ar juridiniai asmenys) privalo užsiregistruoti konkrečiose varžytynėse. Varžytynių laimėtoju pripažįstamas didžiausią kainą pasiūlęs dalyvis.
Pasibaigus varžytynėms, interneto specialiame tinklalapyje paskelbiama, už kokią kainą turtas parduotas. Varžytynes organizavusiam antstoliui ne vėliau kaip kitą darbo dieną elektroninių ryšių priemonėmis išsiunčiamas pranešimas, kuriame nurodomi varžytynes laimėjusio varžytynių dalyvio duomenys, ir į antstolio depozitinę sąskaitą pervedamas laimėtojo sumokėtas dalyvio mokestis. Varžytynių laimėtojui išsiunčiamas pranešimas apie laimėtas varžytynes. Nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą.
Pirmosiose varžytynėse parduodamo turto pradinė kaina sudaro 80 %, antrosiose – 60 % turto rinkos kainos. Neįvykus ir antrosioms varžytynėms antstolis siūlo išieškotojui pasiimti neparduotą turtą už neįvykusiose varžytynėse skelbtą pradinę kainą, jam atsisakius – turtas grąžinamas savininkui (pakartotinai tas pats turtas priverstinai gali būti parduodamas po 1 m. nuo turto grąžinimo skolininkui). Varžytynės skelbiamos neįvykusiomis, jei jose nedalyvavo nė vienas dalyvis, pasiūlyta kaina neatitiko teisės aktais nustatytų sąlygų, varžytynes laimėjęs dalyvis per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos už varžytynėse pirktą turtą, iki turto pardavimo iš varžytynių akto surašymo buvo patenkintas išieškotojo reikalavimas ir apmokėtos visos vykdymo išlaidos ar paaiškėjo, kad pirkėjas neturėjo teisės (pvz., jis yra šias varžytynes organizuojantis antstolis, vienoje antstolių kontoroje su juo dirbantis antstolis ar darbuotojas, šių asmenų artimas giminaitis) dalyvauti varžytynėse.
Varžytynių raida Lietuvoje
Iki 1940 varžytynės buvo viena aukciono rūšių – prievartinis viešas kilnojamojo ar nekilnojamojo turto pardavimas teismo sprendimu skoloms ir mokesčių nepriemokoms išieškoti (dažniausiai taip būdavo išvaržomi valstiečių ūkiai). Varžytynių padaugėjo per Didžiąją depresiją labai sumažėjus žemės ūkio produktų kainoms. 1930–39 išvaržomas kilnojamasis turtas padengdavo 20–30 %, nekilnojamasis – 60–80 % išieškotojų pretenzijų. Sovietinės okupacijos metais neišsimokančių skolininkų konfiskuoto turto ir kito turto viešą pardavimą varžytynėse reglamentavo 1923 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos Civilinio proceso kodeksas, nuo 1964 – LSSR Civilinio proceso kodeksas (su pataisymais ir pakeitimais galiojo iki 2003).
640