vasalitetas

vasalitètas (pranc. vassalité < lot. vassus – tarnas), vidurinių amžių asmeninė vienų feodalų (feodalas) priklausomybė nuo kitų; feodalinė hierarchija, atvirkščia siuzerenitetui. Smulkesnieji feodalai (vasalas) atlikdavo prievoles (svarbiausia jų – karinė) stambesniesiems, t. y. senjorams, už tai naudojosi šių duodamais pajamų įvairiais šaltiniais ir globa. Globėjas buvo kito, galingesnio, feodalo vasalas. Vyriausiasis senjoras buvo siuzerenas (karalius, hercogas, kunigaikštis). Sudarant vasaliteto sutartį buvo atliekamos simbolinės apeigos – omažas. Pirmiausia (8–9 a.) vasalitetas susidarė Frankų valstybėje. Čia karaliai ir stambieji feodalai už karo tarnybą savo vasalams dalijo žemės valdas (beneficija), kurios vėliau tapo feodais. Centralizuota valdžia buvo silpna, todėl vasalitetas padėjo išlaikyti feodalų žemės monopolinę nuosavybę ir valstiečių priklausomybę nuo jų. Susikūrus centralizuotoms feodalinėms valstybėms vasalitetas ilgainiui išnyko. Rytų šalyse vasalitetas buvo menkas, Rusioje vasaliniai santykiai gyvavo tik tarp didžiųjų ir dalinių kunigaikščių. Lietuvos didžiojo kunigaikščio vasalai buvo daliniai kunigaikščiai (daugiausia jo sūnūs) ir bajorai, didikų – bajorai.