Vasãrio revoliùcija, Rùsijos Vasãrio revoliùcija, Antróji Rùsijos revoliùcija, 1917 revoliucija, Rusijoje nuvertusi monarchiją. Vyko 1917 03 08–17 (pagal Julijaus kalendorių – 02 23–03 04).
Revoliucijos priežastys
Kilo dėl Rusijos ekonominio ir politinio atsilikimo, kurį dar labiau atskleidė ir sustiprino Rusijos nesėkmės Pirmojo pasaulinio karo frontuose ir šio karo padariniai: ekonominė suirutė, socialinė įtampa, bado grėsmė ir kita. Revoliucija brendo 2 lygmenimis: liberali opozicija siekė įtvirtinti konstitucinę monarchiją, išsaugoti Valstybės dūmą ir sudaryti visuomenės remiamą demokratinę vyriausybę, bet jau nuo 1916 rudens stiprėjo itin radikalios revoliucinės kareivių ir miestų gyventojų nuotaikos, kurias kurstė bolševikai ir kitos revoliucinęs partijos.
Revoliucijos pradžia
Revoliucijos pradžia buvo 1917 03 08 Petrograde prasidėjęs Putilovo gamyklų (tuo metu paskelbta apie jų uždarymą) darbininkų streikas, prie kurio netrukus prisidėjo kitų miesto įmonių darbininkai. Kitą dieną streikavo jau apie 78 500 žmonių, 03 10 prasidėjo visuotinis politinis streikas (dalyvavo apie 305 000 žm.), kuris paralyžiavo Petrogrado ekonominį gyvenimą. Valdžios taikomos represijos (03 11 Znamensko aikštėje ir kai kuriose kitose miesto vietose buvo šaudoma į demonstrantus, žuvo apie 150 žm.) paskatino darbininkus ginkluotis. Kilo susirėmimų su policija ir kariuomene. Kariuomenėje plito revoliucinės nuotaikos. Pirmieji vadovybei nepakluso Pavlovo pulko kareiviai, kurie atsisakė šaudyti į minią. 03 11–12 į darbininkų pusę perėjo daugiau kaip 60 000 Petrogrado įgulos kareivių. 03 12 įvyko pirmasis Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos posėdis.
mitingas Putilovo gamykloje (1917 03)
Vyriausybės žinioje 03 13 buvo tik apie 2000 kareivių. Petrogradas atsidūrė sukilėlių rankose: jie užvaldė geležinkelio stotis, tiltus, Arsenalą, užėmė ir nuniokojo Ochrankos ir Vidaus reikalų ministerijos pastatus, išlaisvino Petropavlovsko tvirtovės ir kitų kalėjimų kalinius (tarp jų – ir apie 4000 kriminalinių nusikaltėlių).
Nikolajaus II abdikacija. Laikinoji vyriausybė
Dar 03 10 imperatoriaus Nikolajaus II įsaku Valstybės dūmos veikla buvo sustabdyta, bet 03 12 jos pirmininkas M. Rodzianko pasiuntė Nikolajui II į Mogiliavą (ten tuo metu buvo kariuomenės vyriausiojo vado būstinė) telegramą, kuria perspėjo apie šaliai gresiančia katastrofą ir paragino sudaryti naują vyriausybę, turėsiančią visuomenės paramą. Imperatoriui į telegramą neatsakius, kitą dieną Laikinojo Valstybės dūmos komiteto vardu buvo paskelbta, kad ši valstybinės valdžios institucija, kuriai ėmė vadovauti M. Rodzianko, imasi atkurti valstybinę ir viešąją tvarką. 03 13 Nikolajus II pasiuntė ypatingąjį dalinį (800 žm.) į Petrogradą malšinti, jo žodžiais tariant, neramumų. Pats imperatorius išvyko į Carskoje Selo, bet pakeliui sustojo Pskove, kur sužinojo, kad Laikinasis Valstybės dūmos komitetas jau paskyrė į ministerijas savo komisarus ir reikalauja, kad jis atsisakytų sosto. Baudžiamoji ekspedicija buvo atšaukta.
kovo 11 žuvusiųjų laidotuvės Petrograde
Laikinasis Valstybės dūmos komitetas pasiuntė į Pskovą savo atstovus. Po derybų 03 15 Nikolajus II savo ir sosto įpėdinio Aleksejaus vardu atsisakė sosto ir perleido jį savo broliui Michailui. Šis 03 16 sosto irgi atsisakė (motyvavo tuo, kad imperatoriumi galėtų taptu tik tuo atveju, jei jo kandidatūrai pritartų Steigiamasis susirinkimas) visą valdžią perduodamas Laikinajai vyriausybei, sudarytai 03 14–15 naktį Laikinojo Valstybės dūmos komiteto ir Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos vykdomojo komiteto susitarimu. 03 17 abu sosto atsisakymo manifestai ir Laikinosios vyriausybės politinė programa buvo paskelbta spaudoje. Daugumoje kitų Rusijos miestų Vasario revoliucija, kuri pakeitė šalies valstybinę santvarką, įvyko be didesnės ginkluotos kovos; 03 14 naujoji valdžia įsitvirtino Maskvoje.
Revoliucijos rezultatai
Petrogrado darbininkų ir kareivių deputatų tarybos posėdis (1917 03)
Vasario revoliucija nutraukė Romanovų dinastijos 300 metų valdymą. Pradėta kurti demokratinės santvarkos pagrindus, bet šio tikslo pasiekti nepavyko: iki 1917 07 Rusijoje gyvavo ypatingas dviejų valdžių sambūvis – dvivaldystė: šalia Laikinosios vyriausybės, kurioje vyravo kadetai (vėliau – ir eserai), Petrograde, Maskvoje ir kituose svarbiausiuose miestuose didelę įtaką turėjo darbininkų ir kareivių deputatų tarybos, kuriose vyravo eserai ir menševikai. Visuomenės požiūris į padėtį pamažu keitėsi: gaivališką džiūgavimą dėl gautų demokratinių laisvių ėmė keisti nusivylimas tuo, kad delsiama spręsti karo, valstybinės santvarkos, žemės reformos ir kai kuriuos kitus Rusijai svarbius klausimus (konstituciniai pertvarkymai buvo atidėti iki Steigiamojo susirinkimo sušaukimo).
Šia padėtimi netruko pasinaudoti bolševikai (t. p. dalyvavę kuriant tarybas), kurie nuo pat pradžių buvo prieš bendradarbiavimą su Laikinuoju Valstybės dūmos komitetu ir Laikinąja vyriausybe. Jie parengė ginkluotą sukilimą (Spalio perversmas), kuris nutraukė Rusijos demokratinės plėtotės procesą.
2271
Lietuviai
Prasidėjus I pasauliniui karui iš Lietuvos į Rusiją buvo evakuotos mokslo įstaigos, fabrikai (tarp jų Kauno brolių Tilmansų fabrikas), jų tarnautojai, darbininkai, į Rusijos imperijos kariuomenę mobilizuota apie 60 000 lietuvių. Dalis jų liko Petrograde, Maskvoje. 1917 02 pabaigoje streikai įgavo didelį mastą, juose dalyvavo didžioji dalis Petrogrado įmonių, tarp jų brolių Tilmansų fabriko darbininkai. Prasidėjo parduotuvių plėšimai, susirėmimai su žandarais. Jiems padėti palaikyti tvarką atsiųsti kareiviai atsisakė šaudyti į darbininkus, prisidėjo prie mitinguojančiųjų. Iš Lietuvos mobilizuoti kariai dalyvavo mitinguose, steigė komitetus, reikalavo teisės kurti tautinius dalinius; lietuvių būta tiek raudonųjų, tiek baltųjų pusėje. 1917 02–06 Petrograde veikė Lietuvių tautos taryba 1. Po 1917 Vasario revoliucijos kovo–gegužės mėnesiais visose armijose ir frontuose vyko lietuvių karių suvažiavimai, 1917 06 įsteigta Lietuvių karininkų sąjunga.
1088