Vatikãno I susirinkmas, dvidešimtasis Katalikų Bažnyčios visuotinis (ekumeninis) susirinkimas, vykęs 1869–70 Vatikane. Sušaukė popiežius Pijus IX, siekdamas ginti Bažnyčią nuo liberalizmo ir kitų 19 a. pabaigoje Vakarų Europoje kilusių idėjų bei sustiprinti popiežiaus instituciją. Vatikano I susirinkimas 1870 priėmė dvi dogmines konstitucijas. Konstitucija Dei Filius patvirtino tikėjimo ir proto harmonijos teoriją, o Pastor aeternus paskelbė popiežiaus jurisdikcijos primato ir popiežiaus neklaidingumo tikėjimo ir doros klausimais dogmas. Pastarajai dogmai nepritariantieji atskilo nuo Romos Katalikų Bažnyčios (senkatalikiai). 1870 Italijos karalystės armijai užėmus Romą Popiežiaus valstybės armija kapituliavo, popiežius Pijus IX bule Postquam Dei munere (1870 10 20) atidėjo Vatikano I susirinkimą neapibrėžtam laikui (lot. sine die), bet pratęstas nebuvo. Pagal Vatikano I susirinkimo nutarimus buvo parengtas Kanonų teisės kodeksas (1917), susirinkimas sustiprino popiežiaus valdžią Bažnyčioje.
Vatikano I susirinkimo atidarymas Šv. Petro bazilijoje Vatikane