Vatikãno istòrija
Vardo kilmė
Etimologiškai Vatikano pavadinimas kildinamas iš archajiškos etruskų gyvenvietės Vaticum (B. G. Niebuhras), pagal kitą versiją (Marcus Terentius Varro, 2–1 a. pr. Kr.) – iš dievo Vagitano ar Vatikano, praveriančio naujagimiui burną jo pirmajam riksmui; pagal trečią versiją (Aulus Gellius, 2 a.) – iš žodžio vaticinium (lot. pranašystė: vātēs – pranašas ir canō – dainuoti; vates – būrimo ritualus atliekantys etruskų žyniai). Vatikano pavadinimas vartotas dar Romos respublikos laikotarpiu (510 ar 509–30 ar 27 prieš Kristų).
Romos imperijos laikai
1 a. po Kr. pradžioje Agripinos Vyresniosios pastangomis nusausinta dabartinio Vatikano teritorija, čia buvo pastatyta vilų, įveista sodų. 40 po Kr. Kaligula šiuose soduose įsteigė nedidelį hipodromą, kurį vėliau rekonstravo Neronas (vadinamasis Nerono cirkas); čia, pasak padavimo, 64 po Kr. buvo žemyn galva nukryžiuotas šv. Petras, vėliau jį palaidojo vietos nekropolyje. Po didžiojo Romos gaisro (64 po Kr.) Nerono cirkas tapo krikščionių lankoma vieta, priešais jį buvo Vatikano nekropolis, kurį nuo cirko skyrė Kornelijaus kelias. Čia būta įvairių monumentų, mauzoliejų, pagonybės laikų altorių. Nekropolio teritorijoje Konstantinas I apie 324–330, kaip tikima, šv. Petro kapo vietoje, pastatė pirmąją Šv. Petro baziliką.
Nerono cirkas (apie 1625, knygos Splendore dell′ Antica e Roma graviūra)
Vadinamuoju apaštališkuoju laikotarpiu Roma turėjo vieną didžiausių krikščionių kongregacijų, Romos vyskupas laikytas pirmuoju tarp lygių. Milano ediktas (313) suteikė tikėjimo laisvę visiems Romos imperijos piliečiams ir lygias teises visoms konfesijoms. 325 Nikėjos I susirinkimas pripažino ypatingą Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos reikšmę. 380 Tesalonikų ediktas Nikėjos krikščionybę paskelbė valstybine Romos imperijos religija, o katalikais krikščionimis pavadinti visi, kurie priėmė šį tikėjimą.
493–537 popiežiai buvo veikiami ostgotų; popiežiaus rinkimai ir veikla buvo kontroliuojami jų karaliaus Teodoriko ir jo įpėdinių. Ostgotai toleravo Krikščionių Bažnyčią ir nesikišo į teologinius ginčus.
Romos kunigaikštystės laikai
Vakarų Romos imperijai žlugus (476) popiežiai liko aukščiausiu autoritetu ir jos tradicijų tęsėjais, nes buvo renkami iš įtakingiausių Romos šeimų. Pasaulietinė valdžia formaliai priklausė Ravennos egzarcho (Ravennos egzarchatas) su Bizantijos žinia skiriamam Romos kunigaikščiui (Romos kunigaikštystė), bet jo prerogatyva buvo tik Romos miesto gynyba kovojant su barbarais. Popiežius Grigalius I Didysis tvarkė reikalus remdamasis tradicine Romos teise ir drausme. Jo pontifikatas buvo perėjimas nuo vėlyvosios antikos prie vidurinių amžių, jis daug nuveikė gindamas Romą nuo langobardų, rūpinosi miesto gyventojų gydymu, higiena, maitinimu, prekyba (grūdai ir maistas gabenta į Romą iš Sicilijos ir Pietų Italijos), pastatų priežiūra ir restauravimu.
Grigalius I Didysis ir Šventoji Dvasia (12 a. miniatiūra, Britų biblioteka Londone)
Vidaus reikalus popiežiui padėjo spręsti Romos senatas, kuris laipsniškai virto jo patarėjų kolegija. Dalis viešųjų Romos pastatų tapo maldos namais ir vienuolynais. Roma stengėsi išlaikyti šventojo miesto įvaizdį ir sėkmingai didino čia atvykstančių piligrimų srautus; tarp šių buvo graikų, sirų, palestiniečių, bėgančių į Romą iš musulmonų užkariautų teritorijų. Maždaug nuo 7 a. vidurio popiežiai galėjo remtis įtakingais miesto žemvaldžiais, iš jų suformuotos karinės pajėgos pakeitė bizantiškąsias.
Grigaliaus I Didžiojo įpėdiniams gana didelę įtaką darė Ravennos egzarchas. Tačiau Bizantijai susilpnėjus dėl musulmonų užkariavimų ir imperatoriui nesugebant apginti Romos nuo langobardų popiežius Steponas II nusigręžė nuo Konstantino V Kopronimo ir kreipėsi pagalbos į frankus. Pipinas Trumpasis 754 ir 756 nugalėjo langobardus ir padovanojo Italijos žemes popiežiui (vadinamoji Pipino dovana). 773 langobardų antpuolis privertė Hadrijoną I kreiptis į Pipino Trumpojo sūnų Karolį Didįjį, kuris 774 langobardus galutinai įveikė ir prisijungė jų teritoriją. Popiežiaus valdžia tapo kartu ir bažnytinė, ir pasaulietinė. 751 Ravenną užkariavo langobardų vadas Aistulfas. Apie 778–781 Ravennos egzarcho su Bizantijos valdovo žinia skiriamo Romos kunigaikščio (hercogo) institucija liovėsi gyvavusi, Romos kunigaikštystė transformavosi į popiežiaus valstybę (Popiežiaus sritis), nors pats valstybės terminas popiežių nevartotas (dažniausiai – Šv. Petro dominija, teritorija).
Popiežiaus sritis
Karolio Didžiojo įpėdiniai kišosi į popiežių rinkimus, reikalavo rodyti lojalumą frankų imperatoriui. Grigaliaus IV pašventinimas buvo atidėtas 6 mėn., kad gautų Liudviko I Pamaldžiojo sutikimą. Romos nobiliteto išrinktas popiežius Sergijus II buvo pašventintas be imperatoriaus Lotaro I sutikimo, pastarasis atsiuntė savo sūnaus Liudviko vadovaujamą kariuomenę ir tik Sergijui II suteikus šiam karaliaus titulą (Liudvikas II), Lotaras I su Sergijumi II susitaikė.
Nesant stipraus gynėjo popiežių sostas tapo tarpusavyje besivaržančių klanų manipuliacijų objektu. 880–1046 pasikeitė 48 popiežiai, Bažnyčią ištiko nuosmukis. Laikotarpis, prasidėjęs Sergijaus III valdymu 904 ir pasibaigęs 964 mirus Jonui XII, vadinamas tamsiuoju amžiumi (saeculum obscurum). 10 a. pradžioje iškilę Krescencijai (Crestentii) kontroliavo popiežių rinkimus iki 11 a. pradžios, jų konkurentai buvo Tuskulanai (Tusculani), kilę iš Teofilakto. 1012 Romoje įvyko politinis perversmas, kuris nutraukė Krescencijų viešpatavimą ir iškėlė popiežiumi Tuskulanų atstovą Benediktą VIII. 1012 Krescencijai iškėlė Benedikto VIII varžovą – antipopiežių Grigalių VI. Henrikas II Šventasis, kurį Benediktas VIII Bamberge 1014 karūnavo imperatoriumi, dar kartą dovanojo popiežiams Italijos žemes (Henricianum, kaip ir Konstantino dovana, vėliau buvo grindžiamos popiežiaus teritorinės pretenzijos). Popiežius Benediktas IX po Romos gyventojų sukilimo buvo nušalintas, popiežiumi išrinktas Silvestras III. 1045 Benediktas IX atsistatydino Grigaliaus VI naudai. Atsiradus keliems popiežiams imperatorius Henrikas III 1046 įsakė Benediktui IX, Silvestrui III ir Grigaliui VI atvykti pas jį į Sinodą. Atvyko vienintelis Grigalius VI, kuris buvo pripažintas kaltu dėl simonijos ir nušalintas; Silvestras III buvo priverstas pasitraukti į vienuolyną, Benediktas IX ekskomunikuotas. Popiežiumi paskirtas Henriko III kandidatas Klemensas II.
Oto Freizingiečio kronikos (12 a. ) graviūra, vaizduojanti popiežiaus Grigaliaus VII gyvenimą: imperatorius Henrikas IV ir antipopiežius Gilbertas išvaro Grigalių VII iš Romos; Grigalius VII su vyskupais aptaria Henriko IV ekskomunikaciją; Grigaliaus VII mirtis
Tarp popiežių ir Šventosios Romos imperatoriaus nuolat vyko ginčas dėl investitūros (kuris – popiežius ar imperatorius – gali skirti vyskupus). Henriko IV žygis į Canossą 1077 padėties nepakeitė. Tik Vormso konkordatu (1122) imperatorius atsisakė bažnytinės investitūros teisės. Ilgalaikių prieštaravimų iškilo per 1054 Rytų ir Vakarų schizmą (Bažnyčios skilimas) ir kryžiaus žygius. Doktrininiai, teologiniai, kalbiniai, politiniai ir geografiniai skirtumai galiausiai lėmė abipusius denonsavimus ir ekskomunikas. Mikalojus II 1059 nustatė, kad popiežių renka tik kardinolai, 11 a. susiklostė popiežiaus rinkimų taisyklės ir procedūros, kurios padėjo pagrindus šiuolaikinei popiežiaus konklavai. Šių reformų organizatorius buvo kardinolas Hildebrandas (nuo 1073 popiežius Grigalius VII).
Nors popiežiai buvo Romos vyskupai, neprivalėjo ten nuolat gyventi (šis reikalavimas atsirado tik 14 amžiuje). Politinis nestabilumas Italijoje 13 a. privertė popiežius kelis kartus keisti gyvenamąją vietą (Viterbo, Orvieto, Perugia, nors kai kurie popiežiai šiuose miestuose praleido nemažai laiko dar 12 amžiuje). Kardinolų kolegijos, kad išrinktų naują Bažnyčios vadovą, buvo šaukiamos ten, kur mirė paskutinysis popiežius. Priimantys jas miestai įgydavo prestižo ir ekonominių privalumų, antipopiežių pajėgos nuolat grasino Romai. Tai privertė popiežius persikelti į Avinjoną.
Šiuo laikotarpiu septyni popiežiai, visi prancūzų kilmės, gyveno Avinjone (Avinjono nelaisvė). Katalikų Bažnyčia sėkmingai pertvarkė ir centralizavo savo administraciją per Klemenso V ir Jono XXII pontifikatą. Popiežius nuo šiol tiesiogiai kontroliavo beneficijų skyrimą, daugelis kitų mokėjimo formų t. p. teikė pajamų Šventajam Sostui, bet tai sustiprino judėjimus, raginančius Bažnyčią grįžti prie visiško skurdo. Nuo 14 a. pradžios dauguma šių judėjimų (fratičelių ir valdensų judėjimai Italijoje, husitai Čekijoje) buvo paskelbti eretiškais. Popiežiaus Grigaliaus XI grįžimas į Romą 1377 01 (pasirenkant nuolatiniam gyvenimui Vatikaną, o ne Kvirinalio rūmus, kitaip nei ankstesnių laikų popiežiai) ir dalies kardinolų sprendimas likti Avinjone ženklino Vakarų Bažnyčios skilimą. Po Aštuonių šventųjų karo (1375–78) prancūzų kardinolai Avinjone išrinko antipopiežių Klemensą VII – susidarė dvivaldystės padėtis. Ji tęsėsi iki Konstanco susirinkimo (1414–18); 1417 buvo išrinktas popiežius Martynas V, kuris 1420 grįžo į Romą. Jis ne tik buvo Bažnyčios galva, bet ir tapo vienu įtakingiausių Italijos valdovų. Popiežiaus teritoriją iki 16 a. tiesiogiai valdė smulkūs kunigaikščiai. Mikalojus V laikytinas pirmuoju Renesanso popiežiumi – jo laikais pradėtas Romos miesto pertvarkymas; įkurta turtinga biblioteka. Kaliksto III (popiežius 1455–58) pagrindinis tikslas buvo atremti turkų pavojų – 1453 jie užkariavo Konstantinopolį. Popiežiaus remiami vengrai 1456 išvadavo Belgradą iš turkų.
Laikotarpis nuo Siksto IV (1471–84) iki Leono X (1513–21) laikomas Romos renesanso suklestėjimu, bet neišvengta ir kunigų supasaulėjimo. Sikstas IV globojo menus ir mokslą, sutvarkė biblioteką, archyvą, tačiau pasižymėjo nepotizmu, dėl teritorijų sukėlė nesėkmingą karą, kuris apėmė didelę dalį Italijos. Julijus II – D. Bramantės, Michelangelo, Rafaelio globėjas – stiprino ir pačią Vatikano valstybę. Jis siekė valdyti pats ir nepriklausyti nuo Italijos klanų, išplėtė popiežiaus teritoriją Venecijos ir kitų žemių sąskaita. Dėl savo vykdomų karinių kampanijų Julijus II tapo žinomas kaip popiežius karys. Popiežiai plėtė savo pajamų šaltinius. Leonas X didino indulgencijų ir biurokratinių bei bažnytinių paslaugų pardavimą, kad finansuotų Šv. Petro baziliką. Ginčai dėl šių praktikų pasiekė kulminaciją 1517, kai M. Liuteris inicijavo protestantų reformaciją, kuri galiausiai suskaldė Vakarų krikščionybę.
Popiežius Leonas X su kardinolais Giulio d′Medici ir Luigi de′Rossi (aliejus, apie 1518, dailininkas Rafaelis, Ufizzi galerija)
Index Librorum Prohibitorum (1564, išleista Venecijoje)
Kilus reformacijai Renesanso popiežystė pradėjo nykti. Nacionalinės valstybės (Prancūzija, Anglija) siekė savo viduje kontroliuoti Bažnyčią, kuri nuo 1520 artėjo prie bankroto. 1527 imperatoriaus Karolio V armijos apiplėšė Romą, miesto gyventojų skaičius per vienus metus sumažėjo nuo 55 000 iki 10 000. 1533 Henrikas VIII atskyrė Anglijos Bažnyčią nuo Katalikų Bažnyčios. Atsako į reformacijos mestus iššūkius nerasta iki 1534, kai buvo išrinktas popiežius Paulius III, kuris pats pradėjo vadovauti plačiai bažnytinei reformai, leido įkurti jėzuitų ordiną ir sušaukė Tridento susirinkimą (1545–63). Paulius III laikomas pirmuoju kontrreformacijos popiežiumi, jo pagrindiniai įrankiai buvo inkvizicija ir aukščiausios bažnytinės vadovybės uždraustų knygų cenzūra.
Nuo Siksto V (popiežius 1585–90) laikų pritraukti į Romos Katalikų Bažnyčią daugiau tikinčiųjų buvo siekiama pabrėžiant Bažnyčios patrauklumą. Baroko epochos popiežiams priskiriami Paulius V, Urbonas VIII ir Inocentas X. 17 a. pirmoje pusėje popiežius vėl labiau domino teritorijų klausimai, tačiau jie privalėjo atsižvelgti į kylančių Europos nacionalinių valstybių interesus ir atsisakyti didelės dalies savo pretenzijų. Didelių pastatų statyba ir nepotizmas buvo valdžios įtvirtinimo priemonės. Atsisakymas priimti gamtos mokslų pateiktą naują pasaulio sampratą susilpnino Bažnyčios autoritetą progresyvios visuomenės akyse.
1648 Vestfalijos taika pakeitė politinių jėgų balansą. Katalikų šalys neteko įtakos Anglijoje ir Prūsijoje. Popiežiaus valstybė atsiliko nuo moderniųjų Europos valstybių, Bažnyčios silpnumas neleido įgyvendinti net vidaus reformų. Asketiško būdo Inocento XI finansinėmis ir diplomatinėmis pastangomis 1683 turkai buvo sustabdyti prie Vienos (Vienos mūšis). Klemenso XI siekis įtikti kartu Ispanijos, Prancūzijos, Austrijos monarchijoms silpnino jo padėtį, tam turėjo įtakos ir Ispanijos įpėdinystės karas. Klemensas XII (1730–40) buvo dosnus mecenatas, išpuošė Laterano rūmų fasadą, jo pontifikavimo metais buvo pasmerktas masonų sąjūdis (1738). Benediktas XIV sudarė konkordatus su Ispanija, Neapoliu ir Sardinija nusileisdamas jų reikalavimams, Austrijos įpėdinystės kare išliko neutralus. Remdamas mokslus jis sugebėjo paversti Romą švietimo centru. Klemensas XIV Prancūzijos ir Ispanijos monarchų spaudžiamas 1773 07 21 panaikino jėzuitų ordiną. 1798 02 Romą užėmę prancūzai suėmė Pijų VI ir ištrėmė į tolimą Valenceʼos citadelę, kur jis 1799 mirė – tai net buvo laikoma popiežių valdžios pabaiga (Romos respublika).
Naujasis popiežius Pijus VII iš pradžių sutarė su Napoleonu, 1801 vedė derybas dėl konkordato. 1804 12 Napoleonas dalyvaujant Pijui VII vainikavosi Prancūzijos imperatoriumi, tačiau 1808 jų santykiai pablogėjo – popiežius suerzino Napoleoną neleisdamas anuliuoti jo brolio Jeronimo santuokos ir neįtraukdamas popiežiaus teritorijų uostų į Napoleono kuriamą kontinentinę sistemą. 1808 02 Prancūzijos kariuomenė užėmė Romą. 1809 Napoleonas aneksavo visus popiežiaus teritorijų likučius, t. p. ir Romos miestą. Pijus VII Napoleoną ekskomunikavo, bet buvo nedelsiant suimtas ir įkalintas Prancūzijoje. 1809 visą Apeninų pusiasalį pradėjo kontroliuoti Prancūzija. Padėtis išliko nepakitusi iki Napoleono pralaimėjimo Leipcigo mūšyje 1813.
Napoleono karūnavimas (aliejus, 1805–07, dalininkas Jacques-Louis Davidas, Luvras Paryžiuje); dešiniau sėdi popiežius Pijus VII
Popiežių Leono XII (1823–29) ir Grigaliaus XVI laikais Roma buvo tapatinama su antiliberaliomis to meto Europos valdančių rūmų nuotaikomis. Pijaus IX išrinkimas (1846) žadėjo liberalesnį valdymą, tačiau 1848 Europoje pradėjo kilti nacionalistinės ir liberalios revoliucijos (Tautų pavasaris); 1849 02 paskelbta Romos respublika (Italijos revoliucija), popiežius pabėgo iš miesto. Napoleonas III pasinaudojo galimybe nuraminti konservatyvius katalikus Prancūzijoje ir po sunkių kovų 1849 07 atkūrė popiežiaus valdžią Romoje. Pijus IX, grąžintas į Romą Prancūzijos kariuomenės, vėliau vykdė griežtą konservatyvią politiką.
Vatikanas po Italijos suvienijimo
1861 03 27 Roma buvo paskelbta Italijos karalystės sostine, tačiau Italijos vyriausybė negalėjo Romoje įsikurti, nes popiežių Pijų IX gynė prancūzų įgula (Romos respublika panaikinta). Nuo 1869 12 Romoje vyko Vatikano I susirinkimas. 1870 06 kilus Prancūzijos–Prūsijos karui, 1870 08 Napoleonas III atšaukė savo įgulą iš Romos ir nebegalėjo apsaugoti to, kas liko iš popiežiaus teritorijų. Italijos kariuomenė 09 19 pasiekė Aureliano sienas ir po trumpos apgulties įžengė į Romą (žuvo 49 Italijos kariai ir 19 popiežiaus zuavų). Roma ir Lacijaus regionas po plebiscito buvo prijungti prie Italijos karalystės. Viktoras Emanuelis II apsigyveno Kvirinalio rūmuose. Italijos valdžia 1871 05 13 popiežiui suteikė privilegijų, įskaitant teisę siųsti ir priimti ambasadorius. Pijus IX ir jo įpėdiniai nepripažino Italijos karaliaus teisės valdyti buvusias popiežiaus teritorijas, jie atsisakė peržengti Vatikano sienas ir taip atsidūrė Italijos įstatymų ir institucijų globoje; popiežiai vadinti Vatikano kaliniais – šis status quo išliko iki 1929 Laterano susitarimo.
Katalikų dvasininkams buvo uždrausta balsuoti arba būti renkamiems nacionaliniuose rinkimuose, bet leista dalyvauti vietos rinkimuose, kurie jiems būdavo sėkmingi. Popiežius Leonas XIII pagerino santykius su Prūsija, Jungtine Karalyste ir kitomis šalimis, gynė Bažnyčią nuo Italijos valdžios persekiojimų ir išpuolių. 20 a. pradžioje Prancūzijoje Katalikų Bažnyčia tapo atskirta nuo valstybės, bet popiežius galėjo laisvai skirti dvasininkus į Prancūzijos vyskupijas; draugijų statusą įgijusios katalikų bendruomenės įgijo teisę išsipirkti valstybės nusavintą turtą – tai lėmė naują katalikybės pakilimą. Vokietijoje vietoj draudžiamų katalikiškų profesinių sąjungų pradėtos steigti bendros krikščioniškos. Ispanijos santykiai su Šventuoju Sostu nutrūko dėl ten 1909–12 kilusios antiklerikalizmo bangos.
Benediktas XV pasižymėjo diplomatiniais gebėjimais, per Pirmąjį pasaulinį karą palaikė santykius su įtakingiausiais Europos politikais. Šventasis Sostas teikė pagalbą nuo turkų genocido nukentėjusiems armėnams, tarpininkavo kariaujančioms pusėms apsikeičiant belaisviais (apie 100 000 žmonių). Pijaus XI pontifikato metu sudaryti konkordatai su naujomis valstybėmis – Lietuva, Lenkija, Latvija, Austrija ir kitomis.
Suverenios valstybės susikūrimas
Didelės reikšmės turėjo 1929 Laterano susitarimas su Italija: popiežius pripažino Italijos valstybę su sostine Roma, Italija – popiežiaus suverenitetą Vatikano mieste. Italijos B. Mussolini fašistų vyriausybė ir popiežius atvirai nesutarė dėl jaunimo veiklos apribojimo; tai baigėsi griežtu popiežiaus laišku (Non abbiamo bisogno 1931), kuriame buvo teigiama, kad neįmanoma vienu metu būti fašistu ir kataliku.
Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Gaspari (aštuntas iš kairės) ir Italijos premjeras B. Mussolini (dešimtas iš kairės) su kitais derybininkais prieš pasirašant Laterano susitarimą (1929 02)
Vatikano paštas (įkurtas 1929 pasirašius Laterano susitarimą)
A. Hitleris nuo 1933 siekė pašalinti vidinį Bažnyčios ir Katalikų centro partijos atstovų pasipriešinimą sudarydamas su Vatikanu Reichskonkordatą (pasirašytas 1933 07 20). 1933–39 Pijaus XI teisės patarėjas Francesco Pacelli paskelbė 55 protestus dėl Reichskonkordato pažeidimų, kuriuose akcentuotas rasizmo ir nacionalizmo nepriimtinumas, Vokietijos de facto grįžimas prie stabmeldystės ir barbarybės. Naujo pasaulinio karo pavojaus akivaizdoje 1939 04 Pijaus XII paskelbtas taikos planas sušaukti vyriausybių pasitarimą ir tapti mediatoriumi tarp pasaulio galingųjų buvo pasmerktas nesėkmei, nes numatė Vokietijai perduoti laisvąjį Dancigo miestą. Po 70 m. pertraukos atsinaujino neoficialūs Jungtinių Amerikos Valstijų ir Vatikano santykiai.
Pijus XII atvirai nepasmerkė 1939 Vokietijos invazijos į Lenkiją, nes manė, jog šios žlugimas reikš A. Hitlerio interesų tenkinimą, kartu – ir greitą taikos perspektyvą, tačiau palaikė katalikiškos Lenkijos teisę priešintis. 1939–40 jis tarpininkavo slaptose Vokietijos opozicijos ir britų derybose (inicijavo vokiečių opozicijos atstovas teisininkas Josefas Mülleris) dėl A. Hitlerio nušalinimo ir separatinės taikos galimybės. A. N. Chamberlainas ir E. F. L. Halifaxas su popiežiaus pagalba siekė paveikti aukštąjį vokiečių generalitetą (F. Halderį ir A. W. von Brauchitschą); vėliau vokiečių opozicija susilpnėjo ir britai kontaktus su ja nutraukė. 1942 02 Pijus XII pareiškė protestą dėl žydų išsiuntimo iš Prancūzijos. 150 Romos katalikų institucijų suteikė prieglobstį 4715 deportuoti numatytų žydų, pačiame Vatikane – 477 asmenims. Nuo 1943 Vatikanas teikė prieglobstį kariškiams. 1943 žlugus B. Mussolini ir vokiečiams okupavus Romą Vatikanas okupacijos išvengė (vidaus tvarką palaikė Vatikano policija kartu su Šveicarų gvardija).
Vatikanas 20 amžiaus antroje pusėje
Pokariu Pijus XII skyrė nemažai dėmesio socialiniams klausimams. 1949 07 kategoriškai pasmerkė komunizmą (Šventosios Oficijos dekretas). 1953 konkordatas su Ispanija normalizavo santykius su šia katalikiška šalimi. Afrikos žemyne buvo sukurta Bažnyčios hierarchija. Pijus XII neatsisakė asmeninių pastangų pagerinti santykius su SSRS (1963 pavasarį priėmė N. Chruščiovą su šeima, po to buvo užmegzti oficialūs valstybių santykiai), pradėjo naują kelionių po pasaulį tradiciją – pirmąkart aplankytas Amerikos žemynas.
tikinčiųjų minia priešais Šv. Petro baziliką
Vatikano II susirinkimas nustatė Bažnyčios teorinius postulatus ir praktinius ateities kelius. Remiantis jo nutarimais 1967 paskelbta konstitucija Regimini Ecclesiae universae ir įvykdyta Romos kurijos reforma. 1978 09 26 išrinkto Jono Pauliaus I trumpo (vos 33 m.) pontifikato metu panaikinta iki tol popiežiaus vartota daugiskaitos forma mes. Lenkų kardinolo Karolio Józefo Wojtyłos išrinkimas popiežiumi Jonu Pauliumi II (1978 10 16) nutraukė nuo 1522 gyvavusią tradiciją popiežiais rinkti tik italus. Jis tęsė keliones po įvairias šalis (iš viso aplankė 129 valstybes). 1984 nauju konkordatu su Italija katalikybė neteko vienintelio oficialiojo Italijoje tikėjimo statuso. Tais pačiais metais užmegzti Vatikano diplomatiniai santykiai su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. 1985 Vyskupų sinodas patvirtino Vatikano II susirinkimo nutarimus. Daugeliu klausimų Jonas Paulius II išliko konservatyvus, išlaikė ankstesnį neigiamą Bažnyčios požiūrį į abortus, kontracepciją, moterų kunigystę, celibato panaikinimą, bet daug nuveikė kovodamas su diktatūromis ir palaikydamas demokratiją, t. p. siekė nugalėti komunizmą savo gimtojoje Lenkijoje ir visame pasaulyje.
Vatikanas 21 amžiuje
2005 04 mirus Jonui Pauliui II popiežiumi išrinktas Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Josephas Ratzingeris (Benediktas XVI). Jo pontifikato laikais daug dėmesio buvo skiriama mokslui ir tikėjimui suderinti, geriems santykiams su musulmoniškuoju pasauliu palaikyti. 2013 02 Benediktui XVI dėl sveikatos atsistatydinus (pirmasis per paskutinius 600 m. popiežius, atsistatydinęs savo noru) popiežiumi buvo išrinktas Buenos Airių arkivyskupas kardinolas Jorge Mario Bergoglio (pirmasis popiežius iš Amerikos žemyno ir pirmasis per paskutinius 1200 m. ne iš Europos), kuris pasivadino Pranciškumi. Naujasis popiežius plėtoja tarpreliginį dialogą ir ekumenizmą, palaiko tradicinį Bažnyčios požiūrį į abortus, celibatą ir moterų kunigystę, kritikuoja laisvosios rinkos ekonomiką ir vartotojiškumą, rūpinasi nepasiturinčiaisiais, ragina imtis veiksmų dėl klimato kaitos.
Valstybės sekretorius kardinolas P. Parolino (nuo 2013 10).
Narystė tarptautinėse organizacijose
Jungtinių Tautų (nuo 1964), UNESCO (nuo 1952) nuolatinis stebėtojas.
popiežius Pranciškus laimina maldininkus Šv. Petro aikštėje (2014 10 29)
šveicarų gvardiečiai renkant naują popiežių (2005 04 19)
Katalikų Bažnyčios istorija 2 t. Vilnius 1996–97; A. Kimsa Popiežiaus valstybės įkūrimas Vilnius 2000; R. De Cesare The Last Days of Papal Rome London 1909; J. S. Brusher Popes Through the Ages Princeton 1959; John F. Morley Vatican Diplomacy and the Jews During the Holocaust, 1939–1943 New York 1986; E. Duffy Saints and Sinners, a History of the Popes London 1997; P. G. Maxwell-Stuart Chronicle of the Popes: The Reign-by-Reign Record of the Papacy from St. Peter to the Present London 1997; P. C. Kent The Lonely Cold War of Pope Pius XII: The Catholic Church and the Division of Europe, 1943–1950 Montreal 2002; C. Ricci, E. Begni The Vatican: Its History, Its Treasures. Kessinger Publishing 2003 [1914]; H. Gross Rome in the Age of Enlightenment: The Post-Tridentine Syndrome and the Ancien Régime Cambridge 2004; F. Nichols Rome and the Vatican London 2006; D. S. Chambers Popes, Cardinals & War: The Military Church in Renaissance and Early Modern Europe London 2006; J. J. Norwich The Popes: A History London 2011.
1088
Vatikano konstitucinė santvarka