Vatikãno konstitùcinė sántvarka
Pagal 2001 Jono Pauliaus II paskelbtą Vatikano Miesto Valstybės pagrindinį įstatymą (pakeitė 1929 Laterano susitarimą) Vatikanas – absoliutinė renkamoji monarchija (teokratija).
Gubernatoriaus rūmai Vatikane (1931, architektas G. Momo)
Aukščiausioji ir neapibrėžta valstybės valdžia priklauso popiežiui, renkamam iš Kardinolų kolegijos narių (esant neužimtam Romos popiežiaus sostui ji vadovauja ir valstybei) konklavoje slaptu balsavimu. Popiežius yra valstybės ir Katalikų Bažnyčios vadovas, turintis įstatymų leidžiamąją (padeda vykdyti Popiežiškoji Vatikano komisija, sudaroma iš 7 kardinolų, popiežiaus skiriamų 5 metams; jai vadovauja popiežiaus skiriamas kardinolas – Vatikano gubernatorius, vadovaujantis ir gubernatoratui), vykdomąją (padeda vykdyti Vatikano gubernatoratas) ir teisminę valdžią, kurią realizuoja asmeniškai ar per Romos kuriją (sudaro Vatikano I instancijos tribunolas, Romos Rotos tribunolas, Apaštališkosios signatūros aukščiausiasis tribunolas).
Teisinė sistema remiasi kanonų teise. Aukščiausiosios konsultacinės institucijos, darančios įtaką visai Katalikų Bažnyčios veiklai, yra Bažnyčios visuotinis susirinkimas (šaukiamas kas keletą dešimtmečių ar šimtmečių), Kardinolų kolegija (jai vadovauja Kolegijos išrinktas ir popiežiaus patvirtintas kardinolas dekanas) ir Vyskupų sinodas (popiežiaus patariamoji institucija; episkopatui atstovaujantys vyskupai renkasi kas 2–3 metai).
2271