vazà (pranc. vase < lot. vas – indas), indas vertikaliomis (lenktomis arba tiesiomis, dažniausiai aukštomis) sienelėmis. Daroma iš molio, fajanso, porceliano, metalo, stiklo, krištolo, akmens, puošiama reljefiniu, tapytu, inkrustuotu, raižytu ir kitu ornamentu, figūrinėmis kompozicijomis; kartais turi dangtį, ąsas. Būna buitinės ir dekoratyvinės paskirties. Dekoratyvinėmis vazomis puošiami pastatų interjerai, eksterjerai, parkai, buitinės naudojamos gėlėms merkti, vaisiams dėti.
Istorinė apžvalga
Ketvirtame tūkstantmetyje prieš Kristų pradėtos žiesti keraminės. Kretoje gamintos meniškos Kamarės vazos. Itin įvairių formų, harmoningų proporcijų, funkcionalios graikų vazos tapo klasikiniu pavyzdžiu vėlesnių laikotarpių vazoms. Kinijoje nuo 6–7 a. darytos porceliano vazos; Europoje jos plito nuo 13 amžiaus. Forma ir dekoru į jas panašios fajansinės vazos 17–18 a. gamintos daugelyje Europos manufaktūrų. 18 a. Europoje pradėtos gaminti barokinės ir rokokinės porceliano ir tauriųjų metalų vazos. 18 a. antroje pusėje paplito klasicistinės, 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje sukurta moderno stiliaus vazų. 20 a. antroje pusėje–21 a. pradžioje vazos pasižymi formos ir dekoro įvairove.
Lietuvoje
Lietuvoje nuo senų laikų gamintos keraminės vazos. Šventojoje rasta buitinių vazų prototipų – neolito laikotarpio didžiulių keraminių puodų (dažnai su ornamentais) šukių. Nuo 13 a. naudotos atvežtinės vazos, nuo 15 a. vazos gamintos vietinėse keramikos, nuo 16 a. – stiklo dirbtuvėse. Nuo 20 a. antros pusės kuriamos daugiausia dekoratyvinės keraminės, stiklinės, krištolinės vazos.