važis geležinėmis pavažomis (Arklio muziejus Niūronyse)
vãžis, važỹs, išeiginės vienkinkės arba dvikinkės rogės. Minimas 16 a. ir vėlesniuose šaltiniuose, daugiausia dvarų inventoriuose. Rytų Lietuvoje važio pavažos aukštai išriestos, Vidurio ir Pietų Lietuvoje dažniausiai natūraliai lenktos. Pavažos sujungtos 2–3 skersiniais, uždėtais ant stipinų. Važiui apvirsti neleisdavo abiejose pusėse įtaisyti sparneliai. 16 a. važiai daryti siauri, juose galėjo sėdėti vienas, rečiau – du žmonės; viršutinės dalies ir vėžių plotis buvo beveik vienodas. Vežėjas arklį važnyčiodavo dažniausiai raitas. 17–18 a. Lietuvos didikų važiai – su išriestomis pavažomis, platesni, kaustyti, dailiai drožinėto viršaus vidus aptrauktas brangiu, puošniu audeklu. Nuo 19 a. antros pusės (daugiausia po baudžiavos panaikinimo) paplito valstiečių važiai. Jų viršus su dviem pasostėmis, dažytas, atlošas puoštas įvairiais piešiniais, drožiniais, raižiniais. Nuo 20 a. 3 dešimtmečio važis dažniausiai kaustytas kalvių kaltais apkaustais, raitytais apvalios geležies atspyriais.
20 a. pradžioje kartais, 3–4 dešimtmetyje vis dažniau turtingesni ūkininkai važio pavažas ir stipinus darydavo iš geležies. Važiu galėjo važiuoti 2 arba 4 žmonės. Dzūkijoje važiais kai kur važinėta iki 20 a. 8 dešimtmečio.