vedanta

vedánta (skr. vēdānta – Vedų pabaiga), utara mimamsa (skr. vėlesnis nagrinėjimas) viena iš 6 vedistinių sistemų, įsitvirtinusi daugelyje ortodoksinių hinduizmo mokyklų. Jos imamasi po apeiginio apsivalymo – pūrva mimamsos (skr. ankstesnio nagrinėjimo). Perteikiama šventuose tekstuose: šručiuose (apreikštuosiuose, dažniausiai upanišadose) ir smričiuose (perteikiančiuose tradiciją – Mahabharatoje, Ramajanoje ir kituose). Pirmasis vedantą susistemino Badarajana (1 amžius). Vedantasūtroje (arba Brahmasūtroje) jis nagrinėjo su Brahmanu ir atmanu ir jų tarpusavio sąsajomis siejamus upanišadų apreiškimus. Brahmaną apibūdino dvejopai: kaip beasmenę sąmonę, absoliučiąją būtį ir kaip įasmenintą Dievą (yšvara). Vedantos svarbiausias teiginys: Brahmanas yra aukščiausioji tikrovė, transcendentinis vienis, visatos priežastis.Vėliau komentuodami Vedantasūtrą ir upanišadas vedantą plėtojo Gaudapada (apie 7 a.), Šankara, Madhva, Nimbarka (11–12 a.), Ramanudža (1055–1137, višištadvaita vedantos pradininkas), Vidjaranja (14 a.). Susiformavo vedantos 3 pagrindinės kryptys: monistinė (advaita vedanta) teigia Brahmaną esant vienintelę tikrovę, Brahmano ir individualiosios sielos (džyvos) tapatumą, daugį (reiškinių pasaulį) laiko jo sukurta regimybe (maja), dualistinė (dvaita vedanta) – Brahmano ir jam paklūstančių individualiosios sielos ir negyvosios gamtos skirtybę; santykinai monistinė (višištadvaita vedanta) – Brahmano ir jam paklūstančių individualiosios sielos ir negyvosios gamtos skirtybę, individualiosios sąmonės ir atsidavimo Dievui (bhaktis) pasireiškimą, būtiną pažinti Brahmanui. Dar skiriama šudhadvaita vedanta (pirminė vedanta), jos pradininku laikomas Valabha (15 amžius). Pagal ją pirminė individualiosios sielos būsena yra tapati Brahmanui, pasaulio ir individualiosios sielos ryšys yra tikrovė, o ne regimybė. Dar Indijos filosofija.