vėdinimas

vėdnimas, ventiliãcija (lot. ventilatio – vėtymas), patalpų oro keitimas ir valymas (oro kondicionavimas), reikiamų jo parametrų (temperatūros, drėgnio) sudarymas ir palaikymas. Taip sukuriamos palankios oro sąlygos žmonių sveikatai, technologiniams procesams, įrenginiams, produktams ir medžiagoms laikyti. Vėdinimas būna natūralusis, dirbtinis, tiekiamasis, ištraukiamasis, mišrus, vietinis. Natūralusis vėdinimas būna tada, kai oras į patalpą patenka ir iš jos išeina be specialių įtaisų, tik dėl lauko ir vidaus oro nevienodo tankio. Dirbtinis vėdinimas būna tada, kai oras tiekiamas ir ištraukiamas ventiliatoriais. Tiekiamasis vėdinimas – kai į patalpą grynas oras tiekiamas priverstinai, o užterštas iš patalpos išeina pro plyšius, kaminus, varstomus langus ir duris dėl patalpoje susidariusio perteklinio slėgio. Ištraukiamasis vėdinimas – kai oras iš vėdinamos patalpos ištraukiamas priverstinai. Patalpos oras praretėja, todėl lauko oras pro plyšius patenka į vidų. Mišrusis vėdinimas – kai oras priverstinai ir tiekiamas, ir šalinamas; tam tikrose patalpos vietose arba atskirose patalpose sudaromas nevienodas oro slėgis ir taip reguliuojamas oro judėjimas, pvz., virtuvės oras nepatenka į kitas patalpas. Dar būna vietinis vėdinimas, kuris palankias oro sąlygas sudaro tik tam tikroje ribotoje vietoje, pvz., traukos spintose. Lauko oras būna užterštas dulkėmis, dūmais, įvairiomis bakterijomis ir kita, todėl tiekiamas oras valomas, drėkinamas, žiemą – pašildomas, vasarą – vėsinamas. Patalpų oras t. p. būna užterštas, todėl irgi dažnai valomas; dar tiekiamas oras pašildomas šalinamu šiltu oru. Norint, kad oro parametrai patalpose visą laiką būtų vienodi, jie reguliuojami automatiškai.