Vèdų kalbà priklauso indoeuropiečių šeimos indų kalbų grupei. Laikoma klasikinio sanskrito pirmtake ir viena ankstyviausių indoiranėnų kalbų. Mirusi. Išplito Indijos šiaurinėje ir vidurinėje dalyje antro tūkstantmečio prieš Kristų viduryje, vartota kaip šnekamoji, vėliau – tik kaip sakralinė ir mokslo kalba. Daugiau kaip 1000 m. Vedų kalba neturėjo rašytinio varianto. 16–5 a. pr. Kr. šia kalba sukurti sakraliniai Vedų tekstai. Rigveda parašyta archajiškiausia Vedų kalbos forma. Vėlesnės Vedų prozos kalbą pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje sunormino indų kalbos gramatikai (tai laikoma klasikinio sanskrito formavimosi pradžia). Iš indoiranėnų prokalbės Vedų kalba išlaikė daug fonetinių, morfologinių, sintaksinių ir leksinių archaizmų, kurių neišliko sanskrite. Buvo būdingas fonetinis muzikinis kirtis. Skiriama ir žymima 3 tonai: žemasis, aukštasis ir krintantis. Būdinga šakniniai kamienai, turėjo skiemeninį . Ai ir au buvo tariama kaip hiatas (ne kaip dvibalsiai). Linksniuotės turėjo variantų. Sudėtinga veiksmažodžio laikų ir nuosakų sistema. Sintaksei būdinga daug dalelyčių, kurios dažnai atliko jungtukų funkciją arba turėjo modalinę reikšmę. Žodžių tvarka sakinyje laisvesnė negu sanskrite.
1468