plokštieji veidrodžiai
véidrodis, iš stiklo, metalo ar plastiko pagaminta optinė detalė, kurios vienas paviršius yra taisyklingos formos ir poliruotas arba padengtas šviesą gerai atspindinčiu sluoksniu (jo didelis atspindžio faktorius) ir geba sudaryti daiktų atvaizdus. Būna plokštieji, įgaubtieji, iškilieji, sferiniai, paraboliniai, elipsiniai veidrodžiai su vidiniu ir išoriniu atspindinčiu paviršiumi. Plokščiasis veidrodis formuoja menamąjį atvaizdą, kuris susidaro atstumu, lygiu atstumui nuo daikto iki veidrodžio. Įgaubtuoju veidrodžiu sukuriami tikrieji atvaizdai, iškiliuoju – menamieji. Pagal dangą dar skirstomi į metalizuotus (atspindintis sluoksnis yra aliuminis, sidabras, auksas) ir dielektrinius (atspindimasis paviršius padengtas besikartojančiais plonais dielektrikų sluoksniais, kuriuose vyksta šviesos interferencija).
Dielektriniams veidrodžiams būdingas ryškus atrankusis spektrinis atspindys, t. p. poliarizacija. Kuo didesnis metalo laidumas, tuo didesnė krintančiosios bangos dalis atsispindi.
Aliuminiu metalizuoti veidrodžiai gerai atspindi ultravioletinę, regimąją ir infraraudonąją, sidabru dengti – regimąją ir infraraudonąją, auksu – infraraudonąją spinduliuotę. Atspindys nuo bet kokio metalo labai priklauso nuo šviesos bangos ilgio – jam didėjant atspindžio faktorius kai kurių metalų padidėja iki 99 % ir daugiau. Dielektrikų atspindžio faktorius yra mažas (pvz., stiklo apie 4 %), bet veidrodžių su mišria daugiasluoksne dielektrikų danga dėl interferencijos atspindžio faktorius daugiau kaip 99 % ne tik regimosios šviesos ruože, bet ir ultravioletinės spinduliuotės ruože, metalizuotų veidrodžių atspindžio faktorius mažesnis. Veidrodžiams būdingos visos optinės sistemos aberacijos, išskyrus chromatines. Veidrodis gaminamas kaip atskiras objektas (psichė, triumo, triumo) arba kaip baldo dalis (tualetas).
sferiniai veidrodžiai
Istorija
Pradėti gaminti 4–3 tūkstantmetyje prieš Kristų senovės Egipte, Mesopotamijoje (liustras). Pirmieji veidrodžiai buvo metalo (bronzos, sidabro) poliruotos plokštelės su puošniomis rankenomis, iš kitos pusės dekoruotos raižytais, reljefiniais ornamentais. Senovės Romoje naudoti nedideli stikliniai veidrodžiai su kitoje pusėje pritvirtintu alavo lakštu. 17 a. veidrodžių formų ir tipų labai pagausėjo (nuo kišeninių iki itin didelių), jais pradėta puošti interjerą (aplikė), jie montuoti tarpulangėse, virš židinių. Nuo 20 a. veidrodžiai plačiai naudojami technikoje (astronominiuose teleskopuose, mikroskopuose, teleobjektyvuose, lazerių optiniuose rezonatoriuose ir kitur) ir buityje.
1333