veiklos ir dėmesio sutrikimas

veiklõs ir dmesio sutrikmas, neurologinis raidos sutrikimas. Dažniausiai pasireiškia ir diagnozuojamas vaikystėje ir paauglystėje, retai suaugusiesiems. Nustatomas, kai per paskutinius 6 mėn. asmeniui reiškėsi bent po 5 dėmesio trūkumo, hiperaktyvumo ar impulsyvumo požymius, kurie trikdė mokymosi, darbinę ar socialinę veiklas. Ilgą laiką įvairiose ligų ir sutrikimų klasifikacijose buvo išskiriamos dvi šio sutrikimo atmainos: dėmesio sutrikimas esant hiperaktyvumui (angl. Attention Deficit Disorder with Hyperactivity, ADHD) ir dėmesio sutrikimas nesant hiperaktyvumo (angl. Attention Deficit Disorder without Hiperactivity, ADD). 21 a. 2 dešimtmetyje Tarptautinės ligų klasifikacijos naujausioje – vienuoliktojoje – versijoje ir Psichikos sutrikimų diagnostinio ir statistinio vadovo patikslintame penktajame leidime suvienodintas visų psichikos sutrikimų skirstymas, paliekant kiekvienai klasifikacijai savitą kodavimo sistemą bei tarptautiniu mastu naudojamą trumpinį ADHD. Lietuvos sveikatos sistemoje remiamasi Tarptautinės ligų klasifikacijos diagnostinėmis gairėmis.

Paplitimas

Dėl apibūdinimų kaitos, įvairiose šalyse skirtingai nustatomų simptomų, diferencinės diagnostikos (atskyrimo nuo kitų sutrikimų) problemų ADHD paplitimo statistika tiek vaikų, tiek suaugusiųjų populiacijose nėra tiksli: pagal skirtingus šaltinius svyruoja nuo 2–3 iki 5–7 %. ADHD sutrikimą turinčių asmenų skaičius priklauso nuo amžiaus (nuo 12 m. amžiaus pradeda mažėti; tarp suaugusiųjų ADHD diagnozės atvejų sumažėja dvigubai ar net trigubai), nuo lyties (berniukams dažnesnis daugiau nei du kartus, kitų tyrimų duomenimis – 3–4 kartus), nuo šalies diagnostikos kriterijų, t. p. kalbos ar net vaikų auginimo kultūros skirtumų. Neretai kaip dominuojantis sutrikimas nustatomas ne ADHD, o intelekto, autizmo spektro, hiperkinezinis, mišrus raidos ar kitoks sutrikimas, nors ADHD simptomatika t. p. atitinka nustatytus kriterijus. Daugeliui neurologinių raidos sutrikimų simptomų kompleksų priskiriami ir ADHD simptomai, todėl tiek ADHD, tiek kitų sutrikimų diferencinė diagnostika reikalauja nemažai pastangų, atidos ir asmens tikslaus įvertinimo. Nuo diagnostikos tikslumo priklauso ir taikomo gydymo parinkimas bei jo veiksmingumas.

Simptomai ir ADHD variantai

Išskiriamos dvi simptomų grupės: nedėmesingumo arba dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo bei impulsyvumo. Pirmuoju atveju asmuo negeba susikaupti įvairiausiose situacijose, nebaigia užduočių, šokinėja nuo vienos veiklos prie kitos, nepastebi detalių, daro gana daug veiklos klaidų, negeba išlaikyti veiklos nuoseklumo, yra lengvai išblaškomas pašalinių stimulų ar neesminių veiklos detalių, nemėgsta psichikos pastangų reikalaujančių veiklų, pamiršta daiktus, būdingas kasdienis užmaršumas. Hiperaktyvumo ir impulsyvumo simptomų atveju asmuo nenustygsta vietoje, yra labai aktyvus, būdinga elgesio kontrolės trūkumas, nuolatiniai judesiai rankomis, kojomis ir kitomis kūno dalimis, menka savikontrolė; toks vaikas palieka sėdimą vietą, nors veikla reikalauja būti joje, negeba veikti ar žaisti tyliai, būdinga labai ekspresyvi šneka, kišimasis į kitų pokalbį ar veiklą, skubėjimas atsakyti dar neišgirdus klausimo pabaigos, linkstama užbaigti kito pradėtą sakinį, nenustygstama laukiant savo eilės, neatsiklausus imami svetimi daiktai.

Remiantis šiomis simptomų grupėmis skiriami trys ADHD variantai: 1) ADHD nedėmesingumo, 2) ADHD hiperaktyvumo ir impulsyvumo, 3) ADHD nedėmesingumo, hiperaktyvumo ir impulsyvumo sutrikimas. Konkretus ADHD variantas nustatomas asmeniui, kai simptomai (šeši – vaikams ir penki – vyresniems nei 17 m. amžiaus asmenims) nenutrūkstamai stebimi 6 mėn. skirtingose gyvenimo situacijose. Diagnozuojant rekomenduojama įvertinti ir ADHD raiškos laipsnį: silpnas – požymių raiška menka, bet pastebima ir nežymiai trikdo kasdienes veiklas, vidutinis – raiška tarp menko ir stipraus sutrikimo, stiprus – požymių daugiau nei 5–6, jų raiška stipri, labai trikdo kasdienes veiklas.

Priežastys ir įveika

Rizikos veiksniai yra tam tikra susiklosčiusi genų, lemiančių raidą, kombinacija (paveldimumas pabrėžiamas kaip stiprus nervinių tinklų formavimosi veiksnys); kūno sandaros ir funkcionavimo ypatumai (mažas svoris gimstant, judumo sutrikimai, didesnis nei įprastas atstumas tarp akių – hipertelorizmas, stipriai išgaubtas gomurys, žema ausų padėtis); teratogenų poveikis (motinos rūkymas, alkoholio ar vaistų vartojimas nėštumo metu, mitybos ypatumai, medžiagų apykaitos nuokrypiai, apsinuodijimas ar infekcinės ligos, pvz., encefalitas); socialiniai veiksniai (pvz., santykiai šeimoje, emocinis vaiko atstūmimas, raida globos įstaigoje).

Įveikai rekomenduojamos elgesio terapijos procedūros, vykdomųjų funkcijų (pvz., savikontrolės, savireguliacijos, planavimo, dėmesio) lavinimas; tėvų ir specialistų mokymas ugdyti vaikus su ADHD; medikamentinis gydymas (priklausomai nuo dominuojančių simptomų ir ADHD varianto dažniausiai skiriami stimuliuojantys ar slopinantys vaistai).

-aktyvumo ir dėmesio sutrikimas; Attention Deficit Disorder with Hyperactivity; Attention Deficit Disorder without Hiperactivity; ADHD; dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sutrikimas

1868