véikslas, aspèktas (lot. aspectus – žvilgsnis), veiksmažodžio reikšmės ypatybė, nustatoma pagal tai, ar kalbėtojas veiksmą suvokia kaip baigtinę visumą, ar kaip trunkantį procesą. Kai kuriose kalbose veikslas yra veiksmažodžių gramatinė kategorija ir turi savitus morfologinius rodiklius. Pvz., anglų kalboje konkrečiu laiku trunkantis veiksmas reiškiamas progresyvo (kontinuatyvo) formomis, senojoje graikų kalboje veiksmo pobūdį reiškė 3 aspekto formų serijos: imperfektyvas, aoristas ir perfektas.
LIETUVIŲ kalboje skiriama eigos ir įvykio veikslo veiksmažodžiai. Eigos veikslo veiksmažodžiai žymi veiksmą kaip trunkantį procesą (pvz., bálti, rašyti), įvykio veikslo veiksmažodžiai – kaip baigtinę visumą ir pasiekusį tam tikrą ribą ar rezultatą (pvz., išbalti, parašyti). Lietuvių kalbos veiksmažodžių veikslas neturi aiškių morfologinių rodiklių, jis išryškėja iš darybos ir vartosenos ypatybių, pvz., eigos veikslo reikšmę dažniausiai turi nepriešdėliniai veiksmažodžiai, įvykio veikslo – priešdėliniai. Kai kurie veiksmažodžiai gali turėti ir eigos, ir įvykio veikslo reikšmes (pvz., gauti, laimėti, likti). Veikslo skirtumai t. p. priklauso nuo laiko formų: krypties priešdėlius turinčių veiksmažodžių esamojo laiko formos gali būti eigos veikslo, o būtojo kartinio laiko – įvykio veikslo (plg. ateina, apžiūri, privažiuoja ir atėjo, apžiūrėjo, privažiavo).
2352