veiksmãžodis, žodžių klasė, kurios nariai reiškia veiksmą arba būseną ir gali turėti morfologines asmens, laiko, nuosakos, skaičiaus ir rūšies kategorijas. Lietuvių kalboje veiksmažodis sudaro sakinio gramatinį centrą. Nuo veiksmažodžio junglumo su kitais žodžiais priklauso daugelis sakinio sandaros bruožų. Sintetinių kalbų svarbiausias veiksmažodžio morfologinis požymis – asmenavimas. Asmenuojamosios veiksmažodžio formos daromos su asmenų galūnėmis (pvz., eina, šaukė) arba su asmenų galūnėmis ir kaitybinėmis priesagomis (pvz., tylėjo, mestų), sudėtinės formos susideda iš veiksmažodžio būti asmenuojamųjų formų ir dalyvių (pvz., esu ėjęs, buvo šauktas). Prie veiksmažodžio sistemos skiriama ir neasmenuojamosios formos: dalyvis ir pusdalyvis, padalyvis, bendratis ir siekinys; jos turi tik kai kurias veiksmažodžio ypatybes. Pagal bendriausias reikšmes skiriama veiksmo (pvz., neša, važiuoja, sako) ir būsenos veiksmažodžiai (pvz., guli, sensta, turi). Kai kurie lietuvių kalbos veiksmažodžiai gali reikšti ir veiksmą (pvz., Šeimininkė verda vištą), ir būseną (pvz., Višta verda). Šių reikšmių veiksmažodžiai kartais skiriasi šaknies balsių kaitos laipsniu (plg. drėksti – driksti, lenkti – linkti, versti – virsti). Veiksmažodžių reikšmės skirtumus padeda nusakyti darybos priemonės – priesagos, priešdėliai (dažnai kartu su balsių kaita) ir sangrąžos formantas. Pagal veiksmo kryptingumą į galininko linksniu išreikštą objektą skiriama intranzityviniai ir tranzityviniai veiksmažodžiai.
2352