veiksnių teorija

veiksni teòrija, dviej veiksni teòrija, fãktorių teòrija, vadybos ir psichologijos teorija, aiškinanti darbuotojų motyvavimo veiksnius. Veiksnių teoriją 1950 suformulavo psichologijos ir vadybos specialistas F. Herzbergas (Jungtinės Amerikos Valstijos), pasitenkinimą darbu lemiančius veiksnius išskirdamas į higieninius (darbo aplinka, sąlygos, užmokestis, organizacijos politika, vadovavimas, saugumas, statusas, vadovų ir pavaldinių, kolegų santykiai, kontrolė, administracijos elgsena) ir motyvacinius (darbo pobūdis ir turinys, pripažinimas, įvertinimas, saviraiška, atsakomybė, laimėjimai, karjeros ir kvalifikacijos kėlimo galimybės, pažanga, sėkmė). Higieniniai veiksniai patys savaime darbuotojų nemotyvuoja geriau dirbti, bet jei jų nepakanka, atsiranda nepasitenkinimas darbu (neigiama išorinė motyvacija). Vidinė motyvacija priklauso tik nuo motyvacinių veiksnių. Anot F. Herzbergo, vadovas, norintis motyvuoti darbuotojus gerai atlikti užduotis ir siekti geriausių rezultatų, turi garantuoti jiems tokią higieninių ir motyvacinių veiksnių visumą, kad darbuotojai jaustų visų savo poreikių patenkinimą. Svarbu įtraukti darbuotojus į sprendimų priėmimą ir sudaryti sąlygas jiems tobulėti, jų saviraiškai ir savarankiškumui. Veiksnių teorija panaši į A. H. Maslow poreikių hierarchijos teoriją: darbo aplinkos (higieniniai) veiksniai atitinka žemesniuosius (biologinius, fiziologinius), motyvaciniai – aukštesniuosius (socialinius, dvasinius) poreikius.