Veiveri mókytojų seminãrija, pirmoji lietuvių mokytojų rengimo įstaiga, veikusi 1866–1918.
Seminarijos istorija ir veikla
Iš pradžių veikė dvimečiai mokytojų kursai (turėjo vidurinės mokyklos teises), nuo 1872 – seminarija.
pastatas, kuriame veikė Veiverių mokytojų seminarija (buvę arklių pašto rūmai, dabar juose įsikūrusi Antano Kučingio meno mokykla)
Į Veiverių mokytojų seminariją turėjo būti priimami lietuviai nuo 15 metų, vietinių valstiečių sūnūs, baigę dviklasę mokyklą arba išlaikę egzaminus, bet mokėsi ir nelietuviai (jie dažniausiai pateikdavo suklastotus dokumentus, įrodančius juos esant lietuvių vaikais). Mokslas truko 3 metus. Viename kurse mokėsi 30 mokinių. Dėstomoji kalba buvo rusų. Mokyta tikybos, pedagogikos, lietuvių kalbos (iš pradžių jai buvo skiriamos 3–4, nuo 1872 – 1 savaitinė pamoka), rusų kalbos, istorijos, matematikos, gamtos ir geografijos, dailyraščio, braižybos, muzikos, dainavimo ir gimnastikos. Darbo įgūdžiams įgyti reikėjo mokyklos sode ir darže dirbti nustatytą valandų skaičių. Veiverių mokytojų seminarija turėjo pavyzdinę IV klasių mokyklą (veikė iki 1906), kurioje mokėsi norintys stoti į Veiverių mokytojų seminariją valstiečių vaikai ir atlikdavo praktiką seminarijos moksleiviai, dūdų orkestrą.
1877 seminarijoje mokėsi 103, pavyzdinėje mokykloje – 88 mokiniai. Nemažai baigusiųjų dirbo mokytojais Suvalkijoje; nuo 1872 vis daugiau buvo sunčiama į Lenkiją. Veiverių mokytojų seminarija turėjo rengti lietuvių mokytojus kaimo mokykloms, kad jie mokytų vaikus rusų kalbos, bet priešinantis rusifikacijai slapta įsikūrė svarbus lietuvių tautinis židinys. Buvo skaitoma ir platinama draudžiamoji literatūra, renkama tautosaka, užrašinėjamos jaunimo dainuojamos dainos. 1883 II ir III kurso moksleiviai pradėjo leisti mėnraštį Laimės valandos, vyko slapti susirinkimai. Veiverių mokytojų seminarijos auklėtiniai dalyvavo 1905 revoliucijos įvykiuose. 1905 Veiverių mokytojų seminarijos moksleiviai įteikė pedagoginei tarybai peticiją. Joje reikalauta dėstyti seminarijoje lietuviškai, į pedagoginę tarybą priimti tėvų atstovus, nepersekioti mokinių, leisti jiems steigti organizacijas.
paminklas Tomui Ferdinandui Žilinskui prie buvusios Veiverių mokytojų seminarijos pastato (atidengtas 1931 06 30, skulptorius Antanas Aleksandravičius)
1906 Veiverių mokytojų seminarija metams uždaryta. 1914 prie Veiverių mokytojų seminarijos buvo įsteigti lietuviškų mokyklų mokytojų kursai (buvo 23 mokiniai, iš jų 3 baigę lietuvių švietimo draugiją Saulė). Juose mokslas truko 7 mėnesius, buvo priimami vyrai ir moterys. Per Pirmąjį pasaulinį karą, 1914 pabaigoje Veiverių mokytojų seminarija perkelta į Švenčionėlius, paskui į Vilnių, 1915 evakuota į Soročinską (Orenburgo sritis). 1919 vietoj Veiverių mokytojų seminarijos Veiveriuose įsteigta IV klasių vidurinė mokykla.
1868–1918 Veiverių mokytojų seminariją baigė 1025 mokiniai, iš jų – 800 lietuvių.
Žymūs auklėtiniai ir dėstytojai
Nemaža dalis jos auklėtinių tapo pradinių mokyklų mokytojais, lietuviškų vadovėlių autoriais, žymiais visuomenės ir kultūros veikėjais: J. Andziulaitis‑Kalnėnas, P. Arminas‑Trupinėlis, J. Burba, J. Damijonaitis, J. Geniušas, A. Jakučionis, M. Krupavičius, P. Kubertavičius, A. Kučingis, J. Lazauskas, K. Sakalauskas‑Vanagėlis, K. Skučas, A. Žilinskas, J. Žiugžda, A. Žmuidzinavičius.
1866–1903 seminarijoje dėstė T. F. Žilinskas (1931 prie Veiverių mokytojų seminarijos pastato pastatytas jo biustas; skulptorius A. Aleksandravičius).
pastatas, kuriame veikė Veiverių mokytojų seminarija (buvę arklių pašto rūmai, dabar juose įsikūrusi Antano Kučingio meno mokykla)
L: J. Kudirka Veiverių mokytojų seminarija (1866–1918) Vilnius 1970, Lietuviškoji Veiverių mokytojų seminarija Kaunas 1996; K. Orinas Seniausia lietuviška mokytojų seminarija Alytus 2006.
-mokytojų seminarija