vjas, oro judėjimas Žemės paviršiaus atžvilgiu, vykstantis iš aukšto atmosferos slėgio srities į žemo slėgio sritį. Vėju dažniausiai vadinami horizontalieji oro judesiai (vertikaliojo judėjimo greitis taip pat vertinamas, tačiau tik stiprios atmosferos konvekcijos metu jis siekia kelis ar keliolika metrų per sekundę; dažniausiai būna šimtus kartų mažesnis už horizontalųjį oro judėjimą). Judantį orą veikia Corioliso, išcentrinė bei trinties jėgos.
vėjų rožė – vėjo krypties dažnio vaizdavimas
Meteorologijoje dažniausiai vertinama vėjo greitis (stiprumas) ir kryptis. Vėjo greitis (oro tūrio nueitas kelias Žemės paviršiaus atžvilgiu per laiko vienetą) matuojamas metrais per sekundę, kilometrais per valandą, mazgais arba balais (pagal Beauforto skalę). Dažniausiai matuojamas vėjo vidutinis greitis (greičio vidutinė reikšmė per tam tikrą laiko tarpą, dažniausiai 10 minučių) ir momentinis greitis (vėjo stiprumas tam tikru laiko momentu). Vėjo vidutinis greitis prie Žemės paviršiaus (10 m aukštyje) dažniausiai yra 3–7 m/s ir nedaug kur viršija 10 m/s. Tačiau oro judėjimas yra labai netolygus ir vėjo greitis stipriai svyruoja apie vidutinę reikšmę. Staigus vėjo greičio padidėjimas 8 m/s ir daugiau per trumpą laiko tarpą vadinamas škvalu (vėjo greitis viršija 11 m/s ir gali siekti 25 m/s ar daugiau). Pučiant uraganiniam vėjui, greitis viršija 33 m/s, o vėjo gūsiai gali siekti net 100 m/s. Dažnai horizontalus oro judėjimas prie pat Žemės paviršiaus visai nutrūksta (tyka).
Vėjo kryptis (taško, iš kurio pučia vėjas, azimutas) žymima laipsniais (nurodomas kampas, kurį sudaro vėjo kryptis su dvienovidiniu) arba vienu iš 8 arba 16 horizonto rumbų (nurodomas horizonto, iš kurio pučia vėjas, taškas).
Didelius Žemės paviršiaus plotus apimančios oro tėkmės (tarp jų – musonai, pasatai) sudaro bendrąją atmosferos cirkuliaciją. Nedideliuose plotuose virš skirtingų paklotinių paviršių susidaro vietiniai vėjai – kalnų slėnių vėjai, brizas, fenas, bora, sirokas.
Lietuvoje
Lietuvoje (Lietuvos klimatas) stipriausi vėjai pučia pajūryje ir Kuršių nerijoje (Baltijos jūros įtaka jaučiama 20–25 km ruože), silpniausi – Pietryčių lygumoje; tolstant nuo jūros vėjo greitis palaipsniui mažėja dėl didėjančio paklotinio paviršiaus šiurkštumo. Vyrauja vakarinių ir pietinių krypčių vėjai. Pavasarį pietų vėjų mažėja, šiaurės – daugėja. Pavasario pabaigoje ir vasarą dažniau pučia šiaurės ir vakarų vėjai, rudenį – pietvakarių ir pietryčių, žiemą – pietų ir pietvakarių. Vidutinis vėjo greitis pajūryje 4,5–5,5 m/s, Pietryčių Lietuvoje – apie 2,5–3,5 m/s. Klaipėdoje vidutiniškai per metus smarkesni nei 15 m/s vėjai pučia apie 60 d. (smarkesni nei 20 m/s – 15–20 d.), Nidoje ir Šilutėje – apie 40 d., Vidurio ir Rytų Lietuvoje – 5–10 dienų. Stipriausi vėjai pučia lapkritį–sausį, silpniausi gegužę–rugsėjį. Vėjo greitis priklauso ir nuo paros meto (antroje dienos pusėje būna stipriausi).
Dėl klimato pokyčių Lietuvoje vis dažniau pasitaiko audrų (dažnesnės pajūryje, ypač rudenį ir žiemą), škvalų. Vėjo greitis gūsiuose gali siekti 27–30 m/s. Uraganai (vėjo greitis didesnis nei 33 m/s) kartojasi vidutiniškai kas 7–10 metų. Jie prasideda pajūryje, vėliau išplinta; žymiausi: Anatolijus (1999 12 04), Ervinas (2005 01 09). Didžiausias vėjo greitis Lietuvoje – 40 m/s – užregistruotas 1967 10 18 Nidoje ir Klaipėdoje, 1970 10 30 Klaipėdoje, 1986 06 13 Utenoje, 1999 12 04 Nidoje (uraganas Anatolijus), 2012 06 25 Šilutėje (vėjo gūsių greitis škvalo metu). Kiek silpnesnis vėjas pūtė 1969 03 09 Kaune (greitis siekė 38 m/s, siautė 12,5 val.), 1972 03 23 Palangoje, Kalvarijoje, Druskininkuose (35–38 m/s).
nuo vėjo svyruojančios medžių viršūnės
812
2271