veksilològija (lot. vexillum – vėliava + logas), pagalbinė istorijos mokslo šaka, tirianti vėliavas, jų išvaizdą ir paskirtį, kurianti vėliavų mokslines teorijas. Iki 20 a. 6 dešimtmečio buvo heraldikos dalis. Veksilologijos pradininku laikomas Whitney Smithas (Jungtinės Amerikos Valstijos), 1957 įvedęs veksilologijos terminą. 1967 įkurta Tarptautinė veksilologijos sąjungų federacija, rengiamos šios istorijos mokslo šakos konferencijos.
Lietuvos veksikologija
Ankstyviausias Lietuvos veksilologijos šaltinis yra J. Długoszo Banderia Prutenorum. Vėliavomis pradėta domėtis 18 amžiuje, 1709 Kijeve išleidus leidinį Vėliavų lentelė, tautinėmis Lietuvos vėliavomis – nuo 1905, Didžiajame Vilniaus seime svarstant tautinę vėliavą. Remdamiesi liaudies menu vėliavas tyrė J. Basanavičius, A. Žmuidzinavičius, remdamasis istorijos šaltiniais ir heraldika – T. Daugirdas. Po 1990 vėliavas tiria Lietuvos istorijos institutas, valstybines vėliavas tvirtina Lietuvos heraldikos komisija.