vėlė

vėl, mitologijoje – mirusiojo siela, pomirtinė žmogaus būtis; senovės baltų mitologijoje – mirusiojo dvasia. Seniausi vėlės vaizdiniai yra zoomorfiniai (vėlė įsivaizduojama kaip pelė, bitė, paukštis ar kitas gyvūnas), vėlesni – antropomorfiniai (nematoma ar permatoma žmogaus pavidalo būtybė). Antro tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje pradėjus mirusiuosius deginti vėlės vaizdinys suabstraktėjo – įsivaizduota be materialaus pavidalo. Tikėta, kad žmogui mirštant vėlė atsiskiria nuo kūno, kurį laiką būna tarp gyvųjų, vėliau iškeliauja į mirusiųjų pasaulį (vėlių kalnelį, dausas, požemį) arba pasilieka tarp žmonių, gyvena krosnyje, pastogėje, medyje ar kitur. Dažniausiai į kapą buvo dedami įvairūs mirusiojo daiktai, reikmenys, manant, kad vėlė gyvena įprastą žmogaus gyvenimą (laidosena). Atsižvelgiant į tai, ar mirusysis buvo geras ar blogas žmogus, skirta ramios (padedančios gyviesiems) ir neramios (kenkiančios gyviesiems) vėlės. Vėlėms pagerbti buvo skiriama senovės lietuvių rudens šventė Ilgės (vėlėms kapinėse ir kitose vietose paliekama maisto), krikščionybėje – Vėlinės.