Velèsas, Vòlosas, slavų mitologijoje – turto dievas, pirklių, naminių gyvulių globėjas. Veleso ryšį su žemės ūkio kultais liudija paprotys baigiant javapjūtę palikti nenupjautą javų kuokštą, vadinamą Veleso barzdele. Velesas minimas Sakmėje apie Igorio žygį, siejamas su dainomis, poezija. Veleso stabas stovėjo Kijevo dalies Podilo žemoje vietoje palei Dnieprą (tai liudija Veleso sąsajas su žemomis, pelkėtomis vietomis, vandeniu). Garbintas visoje Rusios šiaurinėje dalyje, čia buvo paplitę jo akmeniniai stabai, užrašyta daug legendų. Senųjų laikų pasakojime (Povest′ vremennych let, apima įvykius iki 1117; dar Ipatijaus metraštis) Velesas ir Perūnas vadinami keleto 10 a. sudarytų Bizantijos ir Rusios sutarčių dieviškaisiais liudininkais. Rytų ir vakarų slavų mituose Velesas yra Perūno priešas.
Plintant krikščionybei Velesas pradėtas sieti su velniu, jo gyvulių globėjo funkcijos priskirtos šv. Blažiejui (rytų slavų šv. Vlasijui).