Veličkà (Wieliczka), miestas Lenkijos pietuose, Mažosios Lenkijos vaivadijoje, apie 13 km į pietryčius nuo Krokuvos (priklauso jos aglomeracijai); apskrities centras.
Kosciuškos aikštė ir Regis šachtos pastatas Veličkoje
26 599 gyventojai (2021). Daug Veličkos gyventojų dirba Krokuvoje. Pro Veličką eina Krokuvos–Lvovo (Ukraina) geležinkelis ir plentas. Elektrotechnikos (apšvietimo įrenginių), odos, chemijos (plastikų, gumos), baldų, maisto pramonė, įvairių druskos preparatų gamyba.
13 a.–1996 Veličkoje buvo kasama akmens druska (Veličkos druskos kasykla). Turizmas. Apskrities ir miesto viešoji biblioteka. Druskos kasybos muziejus (Żupny pilyje). Daugiau kaip 150 ha užima parkai ir želdynai.
Architektūra
Gotikinė pilis (apie 1350, perstatyta 1780, 1966–86 atstatyta; dabar muziejus). Šv. Sebastijono (1582, J. Matejkos vitražai, 19 a.), Šv. Pranciškaus Asyžiečio (1626), klasicistinė Šv. Klemenso (1806, perstatyta 19 a. pabaigoje) bažnyčios, barokinis evangelikų reformatų vienuolynas (perstatytas 1781). Dveji klasicistiniai rūmai (abeji 1784), buvusios sinagogos pastatas (18 a. vidurys).
Istorija
Pirmą kartą paminėta 12 a. pradžioje, tada vadinta kaip Magnum Sal (lenkiškai Nowa Sól). Miestas įkurtas ir miesto teisės suteiktos 1290, jo klestėjimas priklausė nuo Veličkos druskos kasyklos.
14 a. išsiplėtė, miestas apjuostas gynybine siena, suaktyvėjo amatininkai. 17 a. antroje pusėje dėl plėšimų, epidemijų, religinės nesantaikos smuktelėjo.
Po Abiejų Tautų Respublikos I padalijimo atiteko Austrijai, 1805–15 – Varšuvos kunigaikštystei (vokiškai vadinta Gross Salze).
19 a. antroje pusėje nutiestas geležinkelis į Krokuvą, įkurta kasybos mokykla. Nuo 1918 priklauso Lenkijai.
1939 nacių Vokietijos kariuomenė užėmė Veličką. Per nacių okupaciją išvežta į getus ir nužudyta daugiau kaip 320 Veličkos žydų šeimų. 1945 miestą užėmė SSRS kariuomenė.
1867–1932, 1945–1975 ir nuo 1999 – apskrities centras.
2271