Vėlinės

Vėlnės, Vis mrusiųjų paminjimas, katalikų liturgijoje – maldos už mirusiuosius diena; iškilmė. Turiniu siejama su Visų Šventųjų švente. Vėlinių dieną (lapkričio 2) bažnyčioje giedamos gedulinės liturginės valandos; iki vidurdienio giedama Rytmetinė, po vidurdienio – Vakarinė. Pagrindinės šv. Mišios baigiamos procesija į kapines, šventoriuje, arba bažnyčioje. Pelnomi visuotiniai atlaidai, jei per Vėlines bažnyčioje ar koplyčioje sukalbama Tėve mūsų ir tikėjimo išpažinimą (Apaštalų simbolis) arba per Vėlinių aštuondienį (lapkričio 1–8) aplankomos kapinės ir meldžiamasi už mirusiuosius, arba pirmąjį mėnesio penktadienį bažnyčioje prie išstatyto Švč. Sakramento sukalbama Švenčiausiosios Jėzaus Širdies litanija ir atsiteisimo malda Kyrie, eleison.

Pirmą kartą bendruomeninė malda už miruosiuosius paminėta 4 amžiuje. Speciali diena mirusiesiems pagerbti išskirta šv. Izidoriui Seviliečiui priskiriamoje Vienuolių reguloje (lotynų kalba Regula monachorum 7 amžius). 9 a. Ispanijoje ši praktika įvesta daugelyje vienuolynų (švęsta lapkričio 14). Netrukus išplito Italijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Anglijoje. Šventės diena įvairavo – lapkričio 17, sausio 1, ar sausio 14. Cluny benediktinų vienuolyno abatas Odilonas 998 įvedė tradiciją iškart po Visų Šventųjų melstis už mirusius vienuolijos narius. 13 a. ji išplito visoje Katalikų Bažnyčioje. 1914 popiežius Pijus X Vėlinių dienai suteikė atlaidus. 1915 popiežius Benediktas XV leido per Vėlines kunigams laikyti trejas šv. Mišias.

Vėlinės (Lenkija)

Vėlinės Lietuvoje

Lietuvoje seniausia vėlių pagerbimo šventė buvo spalio pabaigoje–lapkričio pradžioje rengiamos Ilgės. Po Lietuvos krikšto šią šventę pradėta vadinti Vėlinėmis, susiklostė mirusiųjų pagerbimo krikščioniškos formos. Imta tikėti, kad vėlės naktį renkasi bažnyčiose, kapų medžiuose ir ant kryžių. Būta papročio Vėlinių dieną rinktis sodžiaus kapinaitėse, pasimeldus susėsti prie šeimos kapo ir valgyti pasikvietus neturtinguosius. Kai kur Rytų Lietuvoje maistą ant kapo sudėdavo Visų Šventųjų dienos vakarą ir palikdavo per naktį, valgydavo ir dalydavo vargstantiems tik per Vėlines. 19 a. viduryje kunigai primygtinai ėmė raginti žmones per Vėlines dalyvauti pamaldose bažnyčioje, rinktis tik parapijos kapinėse.

Vėlinės. Sudervės kapinės

Maisto dėjimo ant kapų paprotys Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje išliko iki 19 a. pabaigos–20 a. pradžios, kitur maistas per Vėlines būdavo sunešamas į bažnyčią ir dalijamas parapijos vargšams. 20 a. pirmoje pusėje aplink kapus ir ant jų pradėta deginti žvakes. 20 a. antroje pusėje sovietinė valdžia paskutinį spalio arba pirmąjį lapkričio šeštadienį kapinėse, kaip priešpriešą krikščioniškoms Vėlinėms, ėmė organizuoti mirusiųjų (ir žuvusių SSRS karių) pagerbimo šventes (dažniausiai su gedulingais mitingais). Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę pagal krikščioniškąsias tradicijas Vėlinių išvakarėse tvarkomi, nuo Visų Šentųjų (valstybinė šventė) dienos lankomi artimųjų kapai, meldžiamasi bažnyčiose.

Vėlinės. Lenkų kareivių kapai (Antakalnio kapinės, Vilnius)

2271