vėlykla

vėlyklà, vilnonių audinių, dažniausiai milo, vėlimo dirbtuvė, įmonė. Nuo seno vėlyklos dažniausiai būdavo įrengiamos malūnuose arba šalia jų atskiruose pastatuose. Milas būdavo veliamas malūno pavaros (Rytų Lietuvoje dažnai atskiro vandens rato) varomais specialiais įrenginiais – milvėliais. Nuo seno naudoti piestiniai milvėliai (vadinamojoje piestoje – skobtame lovyje – ištiestą karštu vandeniu drėkinamą audinį daužydamos veldavo sukamo veleno kumštelių kilnojamos svirtys – piesčiai), nuo 19 amžiaus pabaigos–20 amžiaus pradžios – spintos tipo milvėliai (garu drėkinamas milas sukamas tarp vad. spintoje įtaisytų velenų). Vėlykloje būdavo krosnis vandeniui šildyti, suveltam milui džiovinti, vėliau – ir garo katilas. Išdžiovintas milas, kad blizgėtų, lygintas įkaitintomis geležinėmis plokštėmis. 20 amžiaus viduryje dauguma vėlyklų sunyko, kurį laiką milas dar buvo veliamas namuose.