Velykos

Velykų procesija (Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, Žilinai, Varėnos rj.)

stačiatikė puošia Velykų pyragą (rusų kalba kulič')

Velýkos, Viẽšpaties Prisikėlmas, Krikščionių Bažnyčioje – viena svarbiausių švenčių; iškilmė. Viena kilnojamųjų krikščionių švenčių. Katalikų Bažnyčioje švenčiama pagal Grigaliaus kalendorių pirmą Mėnulio pilnaties sekmadienį po pavasario lygiadienio – tarp kovo 21 ir balandžio 25, Stačiatikių Bažnyčioje – pagal Julijaus kalendorių, ne anksčiau kaip kovo 21. Nuo Velykų datos priklauso gavėnios pradžia ir kitų kilnojamųjų švenčių (Šeštinių, Sekminių ir kitų) data. Minimas Dievo Sūnaus – pasaulio Atpirkėjo – prisikėlimas iš numirusių. Velykų šventė siekia apaštalų laikus, pirmieji krikščionys ją šventė drauge su judėjais, tik jai teikė naują prasmę. Judėjai mini išvadavimą iš Egipto nelaisvės (Pesachas), krikščionys – Viešpaties Prisikėlimą.

Naujojo Testamento sinoptinėse evangelijose aprašoma Jėzaus Paskutinė vakarienė kaip Velykų vakarienė (Mt 26, 17–29; Mk 14, 12–25; Lk 22, 7–23). Jn 18, 28; 19, 14. 31. 36. 42 pabrėžiama, kad Jėzaus mirtis ant kryžiaus sutapo su judėjų Velykų avinėlio auka. Katalikų Bažnyčioje Velykos pradedamos švęsti Didžiosios savaitės Didžiojo šeštadienio vakare ir tęsiasi visą Velykų laiką. Šeštadienį nusileidus saulei pradedamos švęsti Velyknakčio pamaldos. Jas sudaro Žiburių, Žodžio, Krikšto ir Aukos liturgijos. Šventinama ugnis, nuo jos uždegama Velykų žvakė. Per pamaldas skaitoma daug Šventojo Rašto (Senojo Testamento) ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas, giedamos psalmės. Velyknakčio kulminacija – Prisikėlimo žinia. Uždegus altoriaus žvakes giedamas Garbės himnas, pradedama groti vargonais ir skambinti varpais (Katalikų Bažnyčioje per Didįjį tridienį tai draudžiama). Po Laiško romiečiams ištraukos, giedama Aleliuja, po Evangelijos skaitinio ir pamokslo atliekama Krikšto liturgija, giedama Visų šventųjų litanija, šventinamas Krikšto vanduo, atnaujinami Krikšto pažadai.

Velykų rytą stačiatikių kunigas šventina velykinius valgius (Oriolas)

Po Aukos liturgijos per Komuniją giedamos velykinės giesmės. Velykų rytą atliekamos ypatingos Kristaus Prisikėlimo apeigos, vyksta triguba procesija apie bažnyčią. Procesijoje nešami trys Kristaus ženklai – stula perjuostas kryžius, Velykų žvakė ir Prisikėlusiojo statulėlė.

Velykų tradicijos Lietuvoje

Velykų švenčių ciklas prasideda Verbų sekmadieniu. Didįjį ketvirtadienį būdavo tvarkoma sodyba ir jos aplinka, namai, paruošiama daugiau pašaro gyvuliams, vakare visa šeima pirtyje arba kubile išsimaudydavo. Didįjį penktadienį laikytasi vadinamojo sauso pasninko (nevalgyta mėsiškų ir pieniškų valgių), stengtasi nekalbėti blogai apie mirusiuosius, esą tomis dienomis klaidžiojančios jų vėlės galinčios išgirsti. Didįjį šeštadienį, auštant, dažniausiai paaugliai eidavo į bažnyčią parnešti tą rytą pašventintos ugnies ir pašventinto vandens. Ugnį, kad neužgestų, nešdavo medžio kempinėje (pintyje). Tą dieną šventinta ugnimi virdavo ir kepdavo Velykų valgius, dažydavo ir margindavo kiaušinius (margučiai). Daugelis dalyvaudavo Velyknakčio pamaldose. Velykų rytą su pašventintais valgiais visi skubėdavo į namus; esą greičiau grįžusieji tų metų laukų darbus greičiau nudirbsią. Per atsigavėjimo pusryčius pirmiausia būdavo valgomi margučiai (vaikai jų rasdavo prie lovos esą atneštų Velykų bobutės; visi eidavo muščių – bandydavo, kurio margutis stipresnis), paskui šaltiena, kumpis, dešra, pyragas. Tikintis gausesnio derliaus margučių lukštus dėdavo į javų sėklą. Šventintu vandeniu šlakstydavo namus (kartais Didįjį šeštadienį), gyvulius, nedirbdavo jokių darbų. Vaikai eidavo po kaimą velykauti (prašyti margučių). Jaunimas pavakare susirinkdavo pažaisti margučiais (eidavo muščių arba ridinėdavo). Dzūkijoje iki aušros jaunimo būreliai (lalauninkai, lalavimas) vaikščiodavo pakiemiais sveikindami šeimininkus, prašydami dovanų. Velykų antrąją, vadinamąją linksmybių, ir Velykų trečiąją, vadinamąją ledų, dieną būdavo šlakstomasi vandeniu, supamasi, kad geriau derėtų javai, jų neišmuštų ledai, nebūtų audrų. Iki 20 amžiaus vidurio daug Velykų senovinių papročių (laistymasis, lalavimas, velykavimas) išnyko. Iki 21 amžiaus pradžios išliko margučių marginimo, kai kur jų ridinėjimo, Velykų pusryčių tradicijos.